Rugpjūčio 20–21 d. istorijos mylėtojai turėjo galimybę atsukti laiką atgal ir atsidurti gūdžiuose viduramžiuose, kur žvangėjo riterių kardai, nuo amatininkų siūlomų prekių raibavo akyse, o žavios šokėjos traukte traukė į šokių sūkurį. Taip šiemet Trakų Salos pilyje jau XII kartą visi miesto gyventojai ir svečiai buvo pakviesti į Senųjų amatų dienas.

Iš viso praeitą savaitgalį Salos pilyje apsilankė apie 7 tūkst. žmonių. Į renginį sugužėjo dalyviai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos. Lankytojai susipažino su įvairiausiais to meto amatais, dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse, stebėjo riterių kovas. Pirmą kartą renginio istorijoje buvo galima išmokti rišti sodus, vašku marginti kiaušinius, apdirbti kanapių pluoštą, austi rinktines juostas, rišti skudurines lėlytes. Renginyje meistrai susilaukė didžiulio atėjusiųjų dėmesio. Pavyzdžiui, pas juvelyrę Vaidą Druskytę edukacinių užsiėmimų metu apsilankė bei žiedus ir sages pasigamino 44 lankytojai. Meistrė pasakojo, kad keli žmonės sakė, jog atvažiavo specialiai dėl edukacijų, norėjo pasidaryti konkrečius darbelius. Pas vilnos vėlėją Brigitą Rakauskienę vilnonius padėkliukus nusivėlė 30 žmonių. Algirdas Juškevičius pasakoja, kad jo amatu domėjosi daugiau nei 200 asmenų, pagaminta 50 laivelių, iš medžio išdrožta 30 kalavijų. Pagrindinis lankytojas pas šį meistrą buvo šeimos, 6–12 m. amžiaus vaikai.
Tarp susirinkusių amatininkų buvo ir trakiečių. Apie įvijinių žiedų gamybą kalbėjo trakietis Kazimieras Barišauskas, kuris teigė, kad šioje srityje mažai kas pasikeitė nuo viduramžių laikų: „Mes nieko naujo neišradome, nebent elektrą. Naudojami įrankiai yra tokie patys kaip tuomet – plaktukas, dildė.“ Paklaustas, ar šiuo metu juvelyrika yra populiari, jis juokaudamas atsakė: „Kol bus pasaulyje moterų, tol juvelyrai nemirs iš bado.“ Trakietis gidas, puikiai žinantis visą Trakų miesto istoriją ir ne tik, Pavel Dubickij šįkart lankytojams pristatė žiedmarškės gamybą, o Trakų viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriaus vyr. bibliotekininkė Rasa Pavilionienė lankytojus mokino surišti skudurines lėlytes.

Renginiu susidomėjo turistai iš užsienio šalių, jie ypač domėjosi senovės šokių paslaptimis. Ne vienas jų pamiklino kojeles ir parsivežė namo naujų žinių. O visą šventinį renginį vainikavo vienas žymiausių trakiečių dainininkų Aleksandras Makejevas, kuris šiandien, rugpjūčio 26 d., Trakų Salos pilyje surengs savo muzikinės veiklos 25-mečio proga koncertą.
Galima džiaugtis, kad žmonių susidomėjimas istorija neišsenka ir jie noriai lankosi tokiuose renginiuose.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Šiais metais Rugsėjo  1-ąją sutikau kitaip – Vilniaus universiteto (toliau – VU) kiemelyje.  Kadangi studijuosiu žurnalistiką, turėjau išskirtinę galimybę aplankyti Vilniaus universiteto biblioteką, susipažinti su literatūra ir patalpa, kurioje praleisiu bemieges mokymosi naktis. Po šios ekskursijos vyko Vilniaus universiteto vėliavos pakėlimas Bibliotekos kieme ir dekano sveikinimas VU Didžiajame kieme. Toliau su žurnalistais keliavome į Žurnalistikos institutą, esame atskirti nuo Komunikacijos fakulteto studentų, todėl mokomės atskirai senamiestyje. Susipažinome su dėstytojais, mokymosi metodika. Taip pat po poros valandų Vilnius išgirdo triukšmingą studentų eiseną. Priklausydami Komunikacijos fakultetui apsirengėme spalvinga vasaros tematika, šūkiais bandėme pritraukti kuo daugiau žmonių, taip pat ir atkreipti dėmesį į Kauno humanitarinį fakultetą su Matematikos ir informatikos fakultetu.  Dauguma Vilniaus universiteto studentų negalėjo patikėti, kad dalyvauja šioje šventėje, atrodė, kad viskas per daug nerealu, kad būtų tikra, bet visgi svajonės pildosi ir mes esame puikus to pavyzdys.

Kristina KANEVIČIŪTĖ

Š. m. spalio 1 d. jau penktąjį kartą Medininkų pilyje vyks gyvosios istorijos festivalis „Medininkų pilies gynyba“. Į šlovingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovų istoriją menančią pilį susirinks apie 40 dalyvių, daugiausia – karybos rekonstruktoriai. Renginį organizuoja Trakų istorijos muziejus.

„Norime, kad šventės svečiai pajustų protėvių karžygišką dvasią, jų siekį ginti savo gimtąją žemę, – sako Gintautas Terleckas, Medininkų pilies skyriaus vedėjas. – Tokios vertybės, kaip laisvė ir meilė tėvynei, nekinta. Keičiasi tik epochos ir laisvės gynimo būdai. Tikime, kad šventė prisideda prie patriotinių jausmų ugdymo.”

Festivalyje numatoma daug kovų. Tradiciškai vyks riterių turnyras. Kaip dera turnyrui, bus ir prizas – geriamasis ragas. Pirmą kartą renginio istorijoje vyks lankininkų turnyras „Žvalgo mokinys“, kurį organizuoja lankininkų klubas „Strėlė“. Didžioji šių metų renginio naujiena – raitų riterių pasirodymai, kuriuose jie demonstruos savo meistriškumą.

Karių stovykloje bus eksponuojama XIV–XV a. šarvuotė ir ginkluotė. Domėkitės, drąsiai klauskite, matuokitės, fotografuokitės. Su lankytojais bendraus karybos rekonstrukcijos klubų „Leitgiris“, „Viduramžių pasiuntiniai“, „Kovas“, „Hospitalieriai“, „Pilėnai“, „LDK Varčiai“, „Tamplieriai“, „Ginklo broliai“ ir „I-as LDK Didžiojo Etmono pėstininkų regimentas“ nariai.

Tradiciškai renginyje bus pristatyti ir amatai: siuvimas, juostų pynimas, odos ir juvelyrinių dirbinių gamyba. Renginio atmosferą paįvairins folkloro grupė „Girjaukis“. Renginio svečiai galės aplankyti muziejaus ekspoziciją atstatytame pilies bokšte.

Daugiau informacijos: www.medininkaipilis.lt ir Facebook paskyroje.

Dėl papildomos informacijos prašome kreiptis:
Gintautas Terleckas, Medininkų pilies skyriaus vedėjas, tel.: +370 696 60246, el. paštas: gintautas.terleckas@medininkaipilis.lt

Pranešimą parengė:
Brigita Balčytienė,
Trakų istorijos muziejaus Ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus vedėja

Kiekvienas automobilio savininkas anksčiau ar vėliau susiduria su poreikiu įsigyti papildomus automobilinius priedus ir aksesuarus. Vienas pagrindinių dalykų – automobiliniai kilimėliai, kurie tik iš pirmo žvilgsnio atrodo ne tokie jau ir svarbūs. Varle.lt automobilinės įrangos specialistų teigimu, teisingai pasirinktas automobilinis kilimėlis – tai ne tik salono švara, bet taip pat saugumas ir patogumas.

Kodėl automobiliniai kilimėliai yra svarbūs?

Automobilinius kilimėlius galima priskirti prie tų automobilinės įrangos priedų, kurių reikšmingumas labai dažnai nepelnytai yra nuvertinamas. Ir taip yra iš tikrųjų, nes dauguma vairuotojų paklausti, koks jų automobilyje yra kilimėlis, paprasčiausiai neprisimins, kaip tiksliai jis atrodo ir iš kokios medžiagos yra pagamintas.

Automobiliniai kilimėliai – svarbus automobilio salono elementas, nuo kurio kokybės priklauso salono patogumas ir atmosfera. Be to, šaltuoju laiko periodu automobiliniai kilimėliai apsaugo automobilio grindis nuo korozijos ir drėgmės. Nekokybiškas automobilinis kilimėlis nesusitvarko su savo užduotimi, todėl neretai salone atsiranda nemalonus kvapas. Dažniausiai šį kvapą bandoma „užgesinti“ stipraus oro gaiviklio pagalba, tačiau reikėtų pažymėti tai, kad tokių kvapų mišinys gali tapti galvos skausmo priežastimi. Be to, automobiliniai kilimėliai lemia, kad salono tvarkymas yra daug malonesnis ir paprastesnis.

Tam, kad automobiliniai kilimėliai efektyviai atliktų savo funkciją ir ilgai tarnautų, būtina juos teisingai išsirinkti. Šiandien šių produktų įvairovė yra tokia didžiulė, kad neretai kokybiško kilimėlio pasirinkimas būna labai keblus. Kitaip tariant, tam, kad galėtume įsigyti tokį paprastą daiktą kaip automobilinis kilimėlis, privalome turėti tam tikrų žinių.

Universalūs automobiliniai kilimėliai ar pritaikyti automobilio modeliui?

Yra dvi pagrindinės automobilinių kilimėlių rūšys: universalūs, tinkantys bet kokiam automobiliui ir kilimėliai, pritaikyti konkrečiam modeliui.

Universalių kilimėlių trūkumas – jie nėra skirti konkrečiai jūsų automobiliui ir tikrai idealiai netiks net jei juos apkirpsite. Universalių kilimėlių privalumas – įsigijimo paprastumas, nes šie kilimėliai yra prieinami praktiškai kiekviename automobilinių reikmenų skyriuje.

Specialiai konkrečiam modeliui pritaikyti kilimėliai idealiai tinka automobilio salonui. Reikėtų pažymėti tai, kad, lyginant su universaliais, specialiai konkrečiam automobilio modeliui pritaikyti kilimėliai kainuoja daugiau.

Automobilinių kilimėlių tipai pagal medžiagas

Guminiai automobiliniai kilimėliai

Guminiai kilimėliai pasižymi nedidele kaina. Šio tipo automobiliniai kilimėliai turi aukštus bortelius. Tų bortelių buvimas ar nebuvimas yra gana subjektyvus vertinimo ir kokybės kriterijus, kadangi dažnai „loviuose“ kaupiasi vanduo. Pagrindiniai guminių automobilinių kilimėlių trūkumai – prastas lankstumas, trapumas esant šalčiui, didelis svoris ir nemalonių kvapų išsaugojimas.

Poliuretano automobiliniai kilimėliai

Poliuretano automobiliniai kilimėliai lengvai ir patogiai atkartoja salono grindų konfigūraciją, pasižymi aukštais borteliais ir sveria dvigubai mažiau nei guminiai. Šio tipo kilimėliai nelaiko kvapų, nekietėja šaltyje ir yra atsparūs dilimui. Pagrindinis poliuretano kilimėlių trūkumas – didelė kaina.

Medžiaginiai automobiliniai kilimėliai

Medžiaginiai automobiliniai kilimėliai puikiai sugeria skysčius, atrodo labai stilingai ir yra nesunkiai valomi. Pagrindinis šio tipo automobilinių kilimėlių trūkumas tas, kad jie ilgai džiūsta ir negali sugerti labai daug drėgmės.

Plastikiniai automobiliniai kilimėliai

Šio tipo automobiliniai kilimėliai atsirado palyginus neseniai. Gamintojai dažnai pozicionuoja juos kaip universalų sprendimą. Šiltojo sezono metu jie nesukelia įvairių kvapų, o šaltuoju yra atsparūs padidėjusiai drėgmei. Plastikinius kilimėlius įprastai gamina trečiosios šalies kompanijos, originalių tokių kilimėlių nėra. Be naudojimosi universalumo, šie kilimėliai pasižymi tiksliai automobilio grindis atkartojančia forma. Dar vienas plastikinių automobilinių kilimėlių privalumas – ilgaamžiškumas. Jie pasižymi labai dideliais borteliais, kurie pagerina eksploatavimo sąlygas žiemos metu. Pagrindinis šio sprendimo trūkumas – pakankamai slidi medžiaga. Nors gamintojai ir stengiasi sumažinti slidimo galimybę ir padaryti kilimėlių paviršių gofruotą, kol kas jiems tai ne visai pavyko. Antras dėmesio vertas dalykas tas, kad plastikiniai automobiliniai kilimėliai turėtų būti tvirtai pritvirtinami prie automobilio grindų, todėl jei jūsų automobilyje nėra fiksacijos sistemos, šis variantas ne jums.

Kokio tipo automobilinius kilimėlius rinktis?

Ištisus metus naudoti medžiaginius kilimėlius negalima. Padidėjusi drėgmė žiemos sezono metu, druskos ir cheminiai reagentai greitai sugadins šio tipo kilimėlius. Eksploatuoti guminius kilimėlius visus metus taip pat nepatartina. Jie lemia, kad salonas prisipildo nemalonaus kvapo, jei automobilis kiek pastovi saulės nutviekstoje vietoje arba gali lemti grindų koroziją dėl temperatūrų salone skirtumų. Plastikinių automobilinių kilimėlių sprendimai tiks toli gražu ne visiems, nes ne kiekviename automobilyje yra grindų dangos tvirtinimų. Panašių automobilinių kilimėlių eksploatavimas be fiksatoriaus yra nesaugus. Todėl natūralu, kad kyla klausimas: kokio tipo rinktis? Į šį klausimą vieno teisingo atsakymo nėra. Daug priklauso nuo konkretaus automobilio ir eksploatavimo sąlygų. Vienas protingų ir praktiškų sprendimų – vasarai pirkti stilingus medžiaginius kilimėlius, o žiemai rinktis guminius su aukštais borteliais.

Šaltinis: www.varle.lt/blog

Beveik aštuoniasdešimt metų reikėjo laukti, kol į Aukštadvarį sugrįžo gydytojo Vlado Mongirdo gatvės pavadinimas.

1939–1940 m. telefonų sąraše jau randame įvardintą gydytojo Vlado Mongirdo gatvę. Prabėgęs laikas turėjo lemiamos įtakos jo atminimo įamžinimui. Beje, jis buvo pirmasis Trakų apskrities viršininkas, tiesa, laikinai ėjo tas pareigas, bet tai yra užfiksuota istoriniuose šaltiniuose. V. Mongirdas baigė Maskvos universitetą, įgijo gydytojo specia­lybę. 1941 m. su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Padedamas rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko, 1957 m. grįžo į Lietuvą. Deja, apsistoti galėjo tik Kėdainiuose. Ten 1960 m.
mirė ir buvo palaidotas. Jo sūnus Tadas Mongirdas yra parašęs prisiminimus apie tėvą, o vaikaitis Viktoras su seserimi yra paveldėję Aukštadvario dvarą bei tikisi ateityje jį prikelti naujam gyvenimui.
Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. S1-233 viena Aukštadvario gatvė buvo pavadinta gydytojo Vlado Mongirdo vardu. Ta proga dėkojame Aukštadvario seniūnei Jadvygai Dzencevičienei, be kurios pastangų Aukštadvaryje niekas nevyksta.
Grupė rajono gyventojų pasiuntė pasiūlymą Trakų rajono savivaldybės merei Editai Rudelienei ir tarybai, kad Trakų viešosios bibliotekos Aukštadvario filialui būtų suteiktas Vlado Mongirdo vardas. Dabar šis gyventojų pasiūlymas yra svarstomas rajono savivaldybėje.
Vlado Mongirdo bibliografiją yra parengusi Trakų viešosios bibliotekos Aukštadvario filialo vedėja Ramunė Jarmalavičiūtė, kuri buvo publikuota Trakų rajono laik­raštyje „Trakų žemė“, 2014 m. kovo 14 d., Nr. 11 (802) p. 8.

1899 m. Vladas Mongirdas su kitais lietuviais inteligentais vaidino Palangoje pirmajame lietuviškame spektaklyje „Amerika pirtyje“   Paulinos Mongirdaitės nuotr.

“Vorutos” inf.

Vasario 18 d. Trakų kultūros rūmų lankytojams duris pravėrė karikatūristo ir įvairių parodų dalyvio bei konkursų laureato, buvusio Paluknio vidurinės mokyklos pedagogo Rimanto Dovydėno karikatūrų paroda „60 šypsenų“, skirta menininko 60-ajam jubiliejui paminėti.

Talentas, pradėjęs skleistis mokyklos laikais

Sakoma, kad karikatūristai kitaip mato pasaulį. Jie turi talentą humoristiniu piešiniu išjuokti arba pašiepti žmogaus ar visuomenės ydas, pažvelgti kitaip į visuomenei aktualias problemas. Rimantas Dovydėnas šį talentą atrado dar vaikystėje. Vieną kartą dėdės atneštas žurnalas „Šluota“ taip sudomino mažąjį Rimantą, kad jis paprašė tėvų užprenumeruoti leidinį, o pats įdėmiai žiūrėjęs piešinius, pamažu ryžosi perpiešti labiausiai patikusias karikatūras. Savo piešinius „Šluotoje“ skelbę autoriai tapo netiesioginiais Rimanto Dovydėno mokytojais. Naujuoju sūnėno pomėgiu galėjo „pasidžiaugti“ ir dėdė Jonas. Jis tuo metu studijavo Veterinarijos akademijoje, norėjo būti zootechniku, todėl jo sąsiuviniuose buvo daug brėžinių, schemų. Tas vietas, kurios likdavo tuščios, Rimantas išgražindavo savo piešiniais.
Mažojo Rimanto talentas buvo pastebėtas ir Rokiškio r. Panemunio aštuonmetėje mokyk­loje, kurioje jis tuo metu mokėsi. Vyresni moksleiviai (septintokai, aštuntokai) leisdavo mokyklos sienlaikraštį. Jiems prireikė mokinio, kuris mokėtų piešti. Matyt, tarp klasės draugų tokio nebuvo ar niekas nenorėjo tuo užsiimti, todėl ši užduotis buvo pasiūlyta Rimantui, kuris tuo metu buvo dar tik pradinukas – įprastai pradinukų niekas nekvietė leisti mokyklos sienlaikraščių. „Matyt, buvo pasklidęs gandas, kad turiu humoro gyslelę ir kuriu linksmus piešinius“, – šypteli Rimantas. Jaunasis karikatūristas džiaugėsi, kad jo darbus ir kiti viešai galėjo pamatyti.
1972 m., besimokant jau Rokiškio r. Pandėlio vidurinėje mokykloje, Rimanto karikatūros pirmą kartą atsidūrė respublikinėje spaudoje – žurnale „Moksleivis“, o jaunojo dailininko „mūza“ tapęs žurnalas „Šluota“ 1978 m. pirmą kartą išspausdino jo darbą.

Piešimas ir lietuvių literatūra

1975 m. baigęs mokyklą Rimantas Dovydėnas mąstė apie galimybę studijuoti dailę, tačiau stojant į tuometinį Dailės institutą mandatinė komisija nusprendė, kad šios studijos – ne jam ir pasiūlė rinktis kitą specialybę. „Nesinorėjo eiti į armiją, todėl įstojau į 21-ąją technikos mokyk­lą mokytis poligrafijos, kurią baigiau „raudonu“ diplomu – vien penketais (tuomet buvo penkiabalė vertinimo sistema). Už tai nereikėjo atidirbti“, – pasakojo karikatūristas.
Kitas didelis Rimanto Dovydėno pomėgis buvo lietuvių literatūra, todėl baigęs technikos mokyklą jis įstojo į tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. „Mokykloje mėgau rašyti rašinėlius, nagrinėti tekstus, be to, turėjau nuostabią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Genovaitę Samulėnienę“, – prisimena Rimantas.
Po studijų dailininkas nenorėjo grįžti į gimtąjį Rokiškio kraštą, jį sužavėjo Trakų kraštas. Be to, tai strategiškai patogi vieta – šalia Vilnius. Tuometinis Trakų švietimo skyriaus vadovas a. a. Aleksandras Mikiška pasiūlė jam dirbti Paluknio vidurinėje mokykloje lietuvių k. mokytoju. Rimantas sutiko, apsigyveno ir ėmė dirbti Paluknyje. Čia su žmona Vitalija sukūrė šeimą, užaugino dukrą Rasą ir sūnus Marių bei Giedrių. Vaikams Paluknys tapo gimtine. Tiesa, mokykloje „naujai iškeptas“ mokytojas ilgai neužsibuvo, mokytojavo tik aštuonerius metus (1981–1989). Dar dirbdamas mokytoju pradėjo bendradarbiauti su rajoniniu laikraščiu „Spartuolis“ (dabar – „Galvė“). Laikraščio kolektyvo įkalbėtas 1989–1995 m. tapo leidinio atsakinguoju sekretoriumi. Galiausiai 1995 m. likimas jį nuvedė į „Valstiečių laikraštį“, kuris 1974 m. pirmą kartą atspausdino jo karikatūrą. 1984 m. (dar mokytojaudamas Paluknyje) Rimantas pradėjo ,,globoti“ daugumos skaitytojų mėgstamą komiksą „Anupro Dirvelės nuotykiai“. ,,Valstiečių laikraštyje“ karikatūristas dirba ir dabar.

Įvairių parodų ir konkursų dalyvis

Nuo 1980 m. Rimantas Dovydėnas dalyvauja įvairiose Lietuvos ir užsienio šalių (Bulgarija, Lenkija, Belgija, Estija, Izraelis, Italija, Ukraina) paro­dose. Kasmet balandžio 1 d. Lietuvoje vyksta respublikinės parodos, numatytomis temomis. Šiemet Balandžio 1-osios tema yra „Mano uostas“ ir Rimantas Dovydėnas žada dalyvauti. Džiugu, kad dailininko atžala Rasa seka tėvo pėdomis. Kasmet yra išleidžiamas karikatūrų katalogas ir Rasos darbai jau atsidūrė trijuose. Rimantas tuo labai džiaugiasi, nes Lietuvoje moterų-karikatūrisčių – vienetai. Sūnus Marius, nors ir turi menininko gyslelę, pasirinko rimtesnę specialybę – tapo geodezininku, sūnus Giedrius, beveik dešimt metų dirbęs ir gyvenęs Anglijoje, šiemet su šeima grįžta į tėviškę.
Rimantas Dovydėnas dalyvauja ir įvairiuose konkursuose, yra jų laureatas. Vienas naujausių jo pripažinimų yra pernai spalį Krašto apsaugos ministerijos organizuotas geriausio humoristinio piešinio ir karikatūros konkursas „Humor militaris: informacinio karo fronte“, kur Rimantas tapo vienu iš nugalėtojų. O šiemet vasario 16 d. Trakų r. savivaldybė kraštiečiui įteikė Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominaciją „Už bendrosios gyventojų kultūros vystymą, etnokultūros tradicijų puoselėjimą, tautinių mažumų kultūros plėtrą bei kultūrinių iniciatyvų įgyvendinimą“.

Gimtadienio dovana

Vasario 9 d. karikatūristas šventė savo 60-ąjį jubiliejų. Nesumeluotume pasakę, kad geriausia gimtadienio dovana buvo jo parodos „60 šypsenų“ atidarymas vasario 18 d. Trakų kultūros rūmuose susirinko gausus būrys giminių, bičiulių ir kraštiečių, atvykusių pažiūrėti į eksponuojamus darbus, ištarti sveikinimo žodžius. Renginyje dalyvavo ir valdžios atstovai –LR Seimo narys Jonas Liesys, Trakų r. savivaldybės merė Edita Rudelienė, taip pat buvę ir esami kolegos („Valstiečio laikraštis“, „Galvė“), karikatūristas-grafikas Jonas Varnas, Paluknio bendruomenės nariai ir kt. Renginį vedė Trakų kultūros rūmų Paluknio padalinio kultūrinių renginių organizatorė Ivona Grigienė, o susirinkusiuosius linksmino Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės moterų vokalinio ansamblio ,,Guostė“ (vad. Gabrielė Rastenytė-Mališauskienė) dainos.
Karikatūristas Rimantas Dovydėnas yra dėkingas Trakų kultūros rūmų direktoriui Edvardui Keizik ir kultūrinių renginių organizatorei Viktorijai Šamatovičienei, VšĮ „Krembliai“ direktoriui Vyteniui Daugudžiui, UAB „Bitutės“ vadovui bei ,,Šluotos“ redaktoriui Jonui Lenkučiui ir kt., be kurių ši paroda nebūtų išvydusi dienos šviesos. Didžiausi padėkos žodžiai skiriami žmonai Vitalijai, kuri ir buvo parodos iniciatorė. „Ji, man nieko nežinant, susitarė su Trakų kultūros rūmais dėl parodos. Neliko nieko kito, kaip sutikti“, – juokiasi karikatūristas Rimantas Dovydėnas.

Paroda veiks iki kovo 16 d.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Autorės nuotr.

Kovo 12 d. Paluknio seniūnijoje įvyko hum. m. dr. istorikės Redos Griškaitės knygos „Nuo botanikos iki istorijos: Paluknio dvaro literatė Aleksandra Volfgangaitė (Aleksandra Tekla Sofia Wolfgang, 1805–1861)“ pristatymas. Susitikime su autore dalyvavo keletas Lietuvos istorijos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų darbuotojų, kitų mokslo įstaigų atstovų, knygos autorės artimieji – mama ir vyras Gediminas Vitkus, nemažai praeitimi besidominčių Paluknio seniūnijos gyventojų.

Renginį pradėjo visuomenininkė ir kultūrininkė Gražina Golubovska. Ji atkreipė dėmesį, kad Paluknys dabar jau gali didžiuotis net trimis leidiniais – istoriko Jono Juodagalvio kraštotyros pobūdžio knyga „Paluknys“ (1998), dvikalbiu (lietuvių ir lenkų kalbomis) leidiniu „Paluknys laiko tėkmėje“ (sud. Gražina Golubovska, 2012) ir susirinkusiai auditorijai pristatomu naujausiu kūriniu – 2016 m. pabaigoje išleista R. Griškaitės knyga apie Paluknio dvarininkaitę Aleksandrą Volfgangaitę. Reikia pastebėti, kad, būtent, Gražina ir inicijavo šios knygos pristatymą Paluknyje. Pabrėždama paluknietės pagalbą leidžiant knygą, autorė pratarmėje rašo: „Skyrium dėkoju Paluknio bendruomenės kultūrininkei Gražinai Golubovskai.“

Habil. hum. m. dr. Tamara Bairašauskaitė susitikimo dalyviams pristatė atvykusius mokslininkus istorikus ir kalbininkus, paaiškino, kokia dr. R. Griškaitės veiklos sritis, kuo svarbi Lietuvos istorijos instituto išleista autorės knyga, rašyta atsižvelgus į leidybinės serijos Bibliotheca Archivi Lithuanici reikalavimus.
Autorė atskleidė knygos atsiradimo priežastį, susijusią su Palukniu, pasakojo, kad besigilindama kaskart vis labiau žavėjosi Aleksandros Volfgangaitės asmenybe, kurią išryškinti pavyko trijų Aleksandrai svarbių vyrų kontekste. Tie trys vyrai – tai Vilniaus universiteto profesorius Jonas Friderikas Volfgangas (1776–1859), Druskininkų gydytojas ir literatas Ksaveras Volfgangas (1814–1864) ir vienas žymiausių to meto Lietuvos ganytojų kartūzų vienuolis Paulius Geniušas (1805–1848). Svarbi ir geografinė erdvė (Vilnius–Paluknys–Druskininkai), susijusi su Aleksandros Volfgangaitės gyvenimu ir padėjusi visapusiškiau suvokti jos veiklos reikšmę. Ši moteris, nuolatinai Paluknyje apsistojusi 1833 m. būdama dvidešimt aštuonerių, – ne tik botanikė, bet ir literatė, istorikė, labdarė. Moters kūrybos apimtį, įvairiapusiškumą liudija jos laiškai, poema „Jadvyga“ („Jadwiga“), žymių Europos rašytojų kūrinių vertimai į lenkų kalbą, kiti veikalai. Iš pradžių kūrinius pasirašinėjusi savo tikrąja pavarde, dvarininkaitė Aleksandra ilgainiui vis dažniau prisidengdavo kitais vardais. Pavyzdžiui, pasinaudodama Felicijono Tustanovskio slapyvardžiu, į lenkų kalbą išvertė ir savo lėšomis paskelbė vieną Honorė de Balzako romanų, italų rašytojo Silvio Pellico atsiminimų knygą. Dar viena Aleksandros domėjimosi sritis –
kurčnebylių mokymo istorija. 1822 m. Vilniaus spaudoje pradėjusi skelbti kurčnebylių istorijos apžvalgą, subrandintą ir 1830 m. išleistą knygą Aleksandra Volfgangaitė dedikuoja tuometinei Rusijos imperatorienei Aleksandrai.
Tai tik dalis akcentų, kuriuos, pristatydama pagrindinę savo knygos asmenybę, minėjo istorikė Reda Griškaitė.
Kolegių mokslininkių pasisakymus papildė Ilinojaus universiteto prof. habil. dr. kalbininkas Giedrius Subačius, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto hum. m. dr. Brigita Speičytė, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Junevičienė.
Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoja, hum. m. dr. Zita Medišauskienė pabrėžė, kad ne taip dažnai gimsta knygos, skirtos vienam asmeniui. Ji džiaugėsi, kad R. Griškaitės knyga Paluknyje tarsi prigijo – tampa priemone, kuri padeda geriau pažinti šią vietą, gyvenimas joje įgauna gylį. Z. Medišauskienė seniūnei Marijai Golubovskai įteikė tris knygas, kurias dovanų skyrė Paluknio bendruomenei ir bibliotekai.
Auditorija domėjosi šubravcų (lenk. szubrawcy – nenaudėliai; liberalių nuostatų Vilniuje įkurta Lietuvos inteligentų draugija, veikusi 1817–1822 m.) veikla, kuriai priklausė Aleksandros Volfgangaitės tėvas Jonas Friderikas Volfgangas, Luknos upės pokyčiais (juk XIX a. upe dar plukdyti sieliai, už kuriuos gautos pajamos Paluknio dvarui davė pelną), kitais klausimais. Kad palukniečiams labai svarbi naujoji knyga, patvirtino vyresnioji Paluknio seniūnijos specialistė Jolanta Rainska. Ji pažymėjo, kad knygą įsigijo gerokai anksčiau, tad spėjo perskaityti ir šį tą išmokti atmintinai. Jolanta nuoširdžiai lenkų kalba padeklamavo Aleksandros Volfgangaitės poemos, pavadintos karalienės Jadvygos vardu, ištrauką. Knygos autorei istorikei bei kitiems susitikime dalyvavusiems mokslininkams bendruomenės vardu padėkojo seniūnė M. Golubovska.
Renginio metu istorikų ir kalbininkų išsakytos mintys ne vienam davė impulsą permąstyti žmogaus būties klausimus, nuveiktų darbų vertę ateities kartoms. Įstrigo

A. Junevičienės mintis, kad patys esame svarbūs tiek, kiek norime būti svarbūs. Galima būtų dar pridurti, kad mūsų svarbą išryškina tie, kurie mus myli. Palukniečiai dėkingi, kad R. Griškaitė meilės jausmo savo knygos herojei vedina, atskleidė visapusišką pirmosios Lietuvos mokslininkės moters Aleksandros Volfgangaitės paveikslą.

Vitalija DOVYDĖNIENĖ,
Paluknys
Autorės nuotr.

Š. m. kovo 25 d. jau šeštą kartą Medininkų pilyje vyks gyvosios istorijos renginys „Medininkų pilies apgultis“. Į garbingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovų istoriją menančią pilį susirinks    karybos ir amatų rekonstruktoriai, muzikantai. Renginį organizuoja Trakų istorijos muziejus.

„Prieš 615 metų, neramų Lietuvai 1402 metų pavasarį, kunigaikštis Švitrigaila, kovodamas dėl valdžios prieš savo brolius, pasitelkė Kryžiuočių ordiną, – pasakoja Gintautas Terleckas, Medininkų pilies skyriaus vedėjas. – Po nesėkmingo bandymo užimti Vilnių, galinga kryžiuočių kariuomenė apgulė Medininkus, bet pilies neįveikė. Gyvosios istorijos renginiais mes prisimename tuomečius pilies gynėjus.“

Renginyje dalyvaus net devyni karybos rekonstrukcijos klubai, taigi, vyks daug įnirtingų riterių kovų ir svečiams skirtų kariškų žaidimų. Bus galima pramokti senovinių žaidimų „Vikingų futbolas“, „Vilkas“, „Karalius“, „Genys“, „Muštukas“ ir kitų. Visi norintys galės išmėginti jėgas kliūčių trasoje ir kitose varžytuvėse – ieties ir kirvio metimo, svorio nešimo, ugnies įkūrimo. Rungčių nugalėtojai bus apdovanoti.

Galėsite išbandyti ir senovinę pilių griovimo techniką – akmensvaidę mašiną (trebušetą), taraną, arkbalistą. Pilies budelis parodys viduramžių bausmių įrankius. Be jau daugeliui matyto geležinio narvo kaliniams, sužinosite kaip veikė „Ispaniškas asilas“ ir „Liežuvautojų smuikas“.

Tradiciškai renginyje bus pristatyti senieji amatai: kalvystė, siūlų ir audinių dažymas, audimas, siuvimas, odos ir juvelyrinių dirbinių gamyba. Vyks edukaciniai užsiėmimai. Renginio atmosferą kaitins folkloro grupės „Girjaukis“ ir „Laiminguo“. Galėsite pasivažinėti žirgų traukiama puskariete ir pajodinėti raitomis, o praalkę pasistiprinti pilies užeigoje. Veiks ir nuolatinė muziejaus ekspozicija atstatytame pilies bokšte.

Daugiau informacijos:  www.medininkaipilis.lt ir Facebook paskyroje.

Dėl papildomos informacijos prašome kreiptis:

Gintautas Terleckas, Medininkų pilies skyriaus vedėjas, tel.: +370 696 60246, el. paštas: gintautas.terleckas@medininkaipilis.lt

Pranešimą parengė:

Brigita Balčytienė,

Trakų istorijos muziejaus Ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus vedėja,

mob. Tel.: 8 611 85 612, b.balcytiene@trakaimuziejus.lt

Ar standartinis plokščiastogis prekybos centras papildys Trakų istorines erdves? Trakų savivaldybės vizualizacija

Jūratė MIČIULIENĖ, lzinios.lt

Kaip civilizuotame pasaulyje būtų pažabotas verslininkų noras ties įvažiavimu į istorinį nacionalinį parką pastatyti standartinį prekybcentrį? Būtent tokie „vartai“ į paveldą, į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę siūlomi Trakuose. Pasak architektūrologės Jūratės Markevičienės, būdų yra įvairių.

„Ir gal net verslininkams pelningesnių, – sakė ji. – Pavyzdžiui, už tai, kad jie tik sutvarkytų autobusų stotį, nesikėsindami į senamiesčio teritoriją, galima atiduoti rekultivuoti buvusį karjerą kur nors šalia Trakų, leisti pigiau įsigyti sklypą kitur, statyti ten prekybos centrą ir sumažinti mokesčius. Panašių pavyzdžių pasaulyje yra daug.“

O apsipirkti vietiniams gyventojams juk nieko nereikštų pavažiuoti ir kokį puskilometrį už Trakų. O jei dar kursuotų miesto maršrutinis autobusiukas? Tiesiog, pasak pašnekovės, reikia išsamios galimybių studijos, kuri šiuo atveju nebuvo padaryta.

„Be to, tikėtis, kad visi turistai pirmiausia puls į eilinį prekybos centrą, yra naivu. Tie laikai, kai iš tolimiausių Sovietų Sąjungos rajonų į Lietuvą atvykę turistai pirmiausia apguldavo parduotuves, jau praėjo. Na, taip, tada pas mus daugiau buvo prekių, nei kur Rusijos glūdumoj. Tačiau ko dabar pas mus parduotuvėse nematė koks prancūzas ar vokietis? Jis tikrai ne to atvyksta į Trakus, – sakė J. Markevičienė. – Be to, ne į tokius turistus reikia orientuotis. Dabar vis labiau populiarėja pažintinis turizmas – žmonės vyksta pamatyti ko nors išskirtinio, išsaugoto.“

Be to, žinant, kad jau seniai kalbama apie aplinkkelį (sunkiasvoriams sunkvežimiams tikrai ne vieta sukiotis mažame žiede ties įvažiavimu į Trakų ežeryno gamtinį urbanistinį kompleksą), strategiškai mąstantys verslininkai suvoktų, kad prekybos centrą ten labiau apsimoketų, nei pažeidžiant įstatymus brautis į senamiestį.

Juk pirkėjų iš pravažiuojančio srauto galima tikėtis žymiai daugiau, nei iš Trakų gyventojų, kurių jau nelikę ir 5 tūkstančių.

Prekybos centras pačiame Trakų istoriniame nacionaliniame parke, užrioglintas ant rekonstruotos stoties (tiksliau, pastatytas prisidengiant jos rekonstrukcija), tikrai nėra jau tokia gyvybiškai miestui reikalinga būtinybė.

Nereikia istorinio nacionalinio parko?

Trakų užstatymu dar sovietmečiu piktinosi gamtininkai, paveldo, urbanistikos specialistai. Todėl siekiant išsaugoti šį vieną unikaliausių visoje Rytų Europoje ežeryno gamtinį-urbanistinį kompleksą, Nepriklausomybės pradžioje, 1991 metais buvo įkurtas Trakų istorinis nacionalinis parkas. Įstatymu buvo įtvirtinta Trakų – istorinio Lietuvos centro – kultūrinių kompleksų ir jų autentiškos gamtinės aplinkos apsauga. Todėl pilietiška visuomenė pasipiktino brutaliais verslininkų bandymais apeiti šį įstatymą, keisti jų sumanymui trukdančius teisės aktus. Kilo visuomeninis judėjimas „Gelbėkim Trakus“.

Kultūros paveldo departamento kultūros paveldo vertinimo taryba iš Trakų senamiesčio teritorijos išbraukė tą sklypą, kuriame UAB „Trastas“ ketina statyti prekybos centrą. „O juk parko ribos buvo nustatytos remiantis motyvuotomis analizėmis, jos pagrįstos ir apgalvotos“, – sakė J. Markevičienė.

Numatomas statyti pastatas yra maždaug 5 kartus didesnis nei dabartinė autobusų stotis. Išasfaltuoti planuojama 2 000 kvadratinių metrų plotą, vadinasi, visa teritorija tarp Lukos ir Totoriškių ežerų atsidurs po asfaltu ar pastatais. O ši vieta gamtiškai viena jautriausių, pelkėta, nes kitados šioje vietoje jungėsi minėti ežerai, rastos medinio tilto, kuriuo kadaise Vytautas Didysis keliaudavo į Vilnių, likučiai. Įvažiavimo į istorinį miestą „vartais“ norima padaryti prekybos centrą.

Šioms statyboms pasipriešinęs Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius Seimo nario Vytauto Kernagio viešai išvadintas „darnios Trakų plėtros ir progreso stabdžiu“. Užsimota dar daugiau – „neutralizuoti parką“. Tad nejaugi Seimo narys tuo nori pasakyti, kad apskritai istorinis nacionalinis parkas yra blogis, kurį reikia panaikinti?

„Parko direktorius gina įstatymą. Tad kaip galima įstatymą ginantį pareigūną išvadinti progreso stabdžiu? Tai tas pats, kaip policininką, kuris gaudo kontrabandininkus, išvadinti verslo stabdžiu, – ironizavo pašnekovė. – Ir galų gale, kaip suprantamas progresas. Manyčiau, kad pažanga ir yra mūsų supratimas, kad paveldą, kaip ir gamtos išteklius, reikia tausoti. Kito tokio paveldo, kaip Trakai, mes neturime. Naikinti juos dėl eilinio standartinio prekybos centro yra nesuvokiama trumparegystė.“

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, nagrinėdama Trakų rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Trastas“ direktoriaus Dariaus Nedzinsko vystomo „Trakų autobusų stoties rekonstrukcijos projekto“ projektinius pasiūlymus, nustatė galimus pažeidimus šio proceso metu, todėl kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, prašydama išsiaiškinti jų teisėtumą.

Reali nauda iš išsaugoto paveldo

„Nesuprantu, kodėl verslas, siekdamas pelno, būtinai nori naikinti paveldą, vietoj to, kad iš paveldo galėtų užsidirbti, – stebėjosi ICOMOS (tarptautinės organizacijos, vienijančios kultūros paveldo apsaugos ir restauravimo specialistus) Lietuvos nacionalinio komiteto narė, ICOMOS tarptautinio mokslinio komiteto mokymui narė ekspertė J.Markevičienė. – Jei verslininkai neišmano, nežino, tai valstybė galėtų jiems padėti, pasiūlyti įvairių variantų. Daugelis šalių jau seniai suvokė, kad paveldas gali atnešti pelno. Tačiau tik tada, kai jis nesunaikintas.“

Kaip pridūrė architektūrologė, turistai šalis, miestus renkasi pagal unikalų gamtinį ir kultūrinį paveldą, o ne pagal prekybos centrą. „ICOMOS yra priėmusi atskirą chartiją dėl kultūrinio turizmo. Įvairių šalių skaičiavimais, išsaugotas paveldas duoda nemažai pelno, ekonominės naudos.

Pavyzdžiui Jungtinėje Karalystėje valstybė tarnybai „Historic England“ yra patikėjusi daug paveldosauginių funkcijų. Ir, kaip rašoma šios tarnybos pernai išleistoje tyrimų apžvalgoje „Paveldas ir ekonomika“, išsaugotas ir sutvarkytas paveldas kasmet atneša ekonominės naudos, kuri sudaro 2 procentus šalies BPV (bendrosios pridėtinės vertės), – pasakojo J. Markevičienė. – Be to, šalyje paveldas sukūrė 300 tūkstančių darbo vietų, neskaitant restauravimo, tvarkymo darbų. Tai reali nauda.“

Kas apsimoka pilies savininkui

„Turbūt lankydamiesi Anglijoje pastebėjote, kad turistai mielai įleidžiami į pilis ar rūmus, kurie šimtmečius priklauso tai pačiai aristokratų giminei. Kartais ir pats lordas ar ledi pavedžioja, papasakoja, aprodo. Bet tai daro ne dėl to, kad labai myli turistus, o todėl, kad už savo privačios nuosavybės atvėrimą visuomenei savininkai gauna daug įvairių finansinių lengvatų ir paramos iš valstybės“, – pasakojo J. Markevičienė.

Tas pats britų leidinys išsiaiškino, kas turistus labiausiai traukia atvykti į šalį. Sąrašas neturėtų nieko stebinti. Labiausiai traukia paveldas, išsaugotos pilys, rūmai, namai, miestai. „Tyrimai remiasi turistų apklausa. Tikrai niekas nenurodė, kad į šalį juos traukia prekybos centrai, – pasakojo pašnekovė. – Tad jeigu mes ties įvažiavimu į Trakus pastatysime standartinį plokščiastogį prekybos centrą, kokių visame pasaulyje pilna, iškart sumažinsime tos vietovės paveldo vertę.“

Neužgožiant paveldo

Architektūrologės teigimu, siekiant pritraukti turistus turi būti akcentuojamas, išryškintas paveldas. Jo neturi niekas užgožti. „Pasidairykite, kaip pasaulio senamiesčiuose atrodo garsių kompanijų ženklai, pavyzdžiui „Kodak“, „Fuji“ ar net „Macdonalds’s“. Jų būna senamiesčiuose, bet reklamos kuklios, sumažintos. Ypač atkreipiau dėmesį Lisabonoje. Tik ant lango užklijuoti mažyčiai ženklai. Ne taip, kaip pas mus – matosi iš toli. Tokie apribojimai įvedami saugant senamiesčių autentiškumą, tačiau turistų dėl to nesumažėja. Ir tai nereiškia, jog jie neranda „Macdonald’s“, – sakė J. Markevičienė.

Pasak jos, suprantama, kad verslui norisi būti istorinėse vietose, tačiau kai koks nors prekybinis monstras užgožia tos vietovės išskirtinumą, tai kartu ir sumažina turizmo trauką į tą teritoriją. „Verslininkas pasidaro sau naudos atimdamas vertę iš tos teritorijos. Tokiu atveju už pakeistą saugomą vaizdą – nacionalinį turtą – jis valstybei turėtų mokėti nuolatinę kompensaciją. Aplinkosaugoje žinome principą – teršėjas moka. Pasauly tai jau taikoma ir paveldosaugoje, todėl ten verslas ir elgiasi kitaip, – pasakojo J. Markevičienė. – Pavyzdžiui, Kvebeko, Bergeno senamiesčiuose parduotuvėlės yra mažos, panašiai, kaip Vilniaus Pilies gatvėje. Ir tikrai jos nebankrutuoja.“

Ekonominiai žaidimai

Pasak pašnekovės, galvoti, kad Trakai uždirbs iš prekybos centro, yra nerimta. „Trakai uždirba dėl to, kad turistus domina istorinis nacionalinis parkas. Siekiant išsaugoti tą trauką, galima būtų pritaikyti įvairių pasaulyje jau žinomų ekonominių žaidimų. Lengvatos verslui galėtų apsaugoti paveldą, – sakė J. Markevičienė. – Įdomi Niujorko praktika. Kai miesto centrinė stotis buvo paskelbta paveldo objektu, savivaldybė apribojo aplinkinių namų aukštį aplink tą stotį.

O JAV egzistuoja plėtros teisė – virš savo žemės tu gali statyti kiek nori į aukštį ir į apačią. Tada aplinkinių sklypų savininkai kreipėsi į teismą dėl šios suvaržytos laisvės. Savivaldybė, nujausdama šį nepasitenkinimą, pasielgė gudriai – surengė plėtros teisės aukcioną. Už suvaržytą plėtros teisę aplink centrinę stotį leido tokią teisę įsigyti kitose Niujorko vietose. Ir bylą laimėjo. O apribojimas statyti aukštus pastatus aplink paveldo objektą liko.“

Daugelyje šalių, pasak J. Markevičienės, taikomas ekonominis „pyragėlio ir botagėlio“ žaidimas: vienoje vietoje tau draudžiu, bet kitoje leidžiu, todėl tau išsibalansuoja. „Va, taip miesto plėtra ir suderinama su paveldo apsauga, – sakė ji. – Visose šalyse nacionaliniai parkai turi griežtus režimus. Šios saugomos teritorijos turi specifinį teisinį apsaugomąjį reglamentavimą. Apsaugos reglamentai draudžia pažeisti dominantinius prioritetus, siekiama, kad teritorija neprarastų savybių, dėl kurių yra saugoma. Prekybos centrų nerasite nė viename pasaulio nacionaliniame parke. Jie bus kažkur šalia, bet ne parke.“

Apie mokesčių lengvatas

Kaip pastebėjo J. Markevičienė, nėra gerai, kad mokesčiai Lietuvoje nėra individualizuoti. „Puoselėjantiems paveldą pasaulyje yra numatytos mokesčių lengvatos ar net atleidimas nuo mokesčių. Tai kodėl ir Lietuvoje nepakeitus įstatymų? – klausė ji. – Pavyzdžiui, verslininkui, kuris vietoj autobusų stoties veržiasi statyti prekybos centrą, galima būtų pasakyti: „Mums reikia autobusų stoties, kuri būtų kukli, vos matoma, funkcionali, priderinta prie nacionalinio parko. Tu ją sutvarkai, o už tai mes tau, pavyzdžiui, nesaugomoje teritorijoje pigiau parduosime kitą sklypą, paskui sumažiname mokesčius. Verslininkui finansinė grąža bus analogiška, gal ir didesnė, tačiau paveldas nenukentės.“

Pasak J. Markevičienės, siekiant, kad nacionaliniai parkai ir apskritai visas paveldas tarnautų įvairiems visuomenės kultūriniams ir socialiniams tikslams, jau keletą dešimtmečių pasaulyje kuriami įvairūs ekonominiai mechanizmai, leidžiantys ir skatinantys plėtoti verslą lanksčiau.

„Daugelyje pasaulio šalių verslui, kuris ką nors gero padaro paveldui, taikomos mokesčių lengvatos: mažinami pajamų, pajamų iš kapitalo didėjimo, pelno, pridėtinės vertės, turto, nuomos, teisių pardavimo, palikimo mokesčiai. Pavyzdžiui, daugelyje šalių seną balkoną savo name senamiestyje susiremontavus taikomos PVM lengvatos restauravimo darbams, – pasakojo ICOMOS specialistė. – Pas mus tokių lengvatų nenumatyta. Finansų ministerija jau daug metų kategoriškai nesutinka įvesti mokesčių lengvatų (nors siūlė ir aplinkosaugininkai, ir paveldosaugininkai).

Pas mus galioja tik baudos už kokią nors žalą. Ar nebūtų protingiau įvesti mokesčių lengvatas, kurios yra skirtos prevencijai? Kaip rodo pasaulio praktika, jos taikomos tam, kad paveldas būtų puoselėjamas, o ne naikinamas.“ Kaip yra įsitikinusi J. Markevičienė, kol Finansų ministerija atkakliai priešinsis tokioms lengvatoms, tol paveldą išsaugoti bus sunkiau.

Reikia taisyti įstatymus

„Lietuvoje minėti šiuolaikiniai paveldo išsaugojimo metodai yra mažai žinomi ir nepopuliarinami, – sakė J. Markevičienė. – ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas išvertė visas ICOMOS chartijas ir padarė jas prieinamas internete. Ten yra aprašyti verslo ir paveldo derinimo būdai, įvairių ekonominių mechanizmų, padedančių išsaugoti paveldą, principai. Reikia tik skaityti ir atitinkamai taisyti Lietuvos įstatymus. Ir tik tada pajusime pokyčius. Siūlyčiau šiems klausimams išnagrinėti surengti rimtą tarptautinę konferenciją. Lietuvai laikas susipažinti su pasaulio praktika.“

Pašnekovės teigimu, suprantama, kad verslininkas, pamatęs sau naudingą teritoriją, į ją veržiasi. „Jis nežiūri strategiškai. Tai ir ne jo funkcija. Viešąjį interesą turi ginti atitinkamos valdžios institucijos. Jos verslininkui turi pasakyti: čia nacionalinis parkas, prekybos centro negali būti“, – sakė ji.

Kaip priminė J. Markevičienė, 2000 metais buvo siūlymų teikti paraišką Trakus įrašyti į UNESCO paveldo sąrašą, tačiau atvykę ekspertai pareiškė, kad jokių šansų jau nėra – paveldas suniokotas sovietmečiu pristačius įvairių blokinių pastatų miesto centre. Kaip žinoma, UNESCO paveldo sąrašo objektai pritraukia turistus. Pritraukia ir nacionaliniai parkai. Tad nejaugi dabar ketinama pradėti niokoti ir parką, kol jo statuso neliks? Kas tada važiuos į Trakus?

Šaltinis – http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/trakai-apynasris-verslui-gali-buti-jam-net-naudingas/241389.

2016 m. liepos 4 d. iš Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos Savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės štabo Vilniaus regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus Trakų poskyrio išvyko pirmieji karo prievolininkai – 12 jaunuolių iš Trakų rajono ir Elektrėnų savivaldybės. Tąkart paragauti kareiviškos košės nutarė ir viena mergina – Žana Ruseckaitė, kilusi iš Madžiūnų kaimo, Palunkio sen. Šiemet balandžio 3 d. Kaune, Juozo Vitkaus inžineriniame batalione mergina sėkmingai užbaigė devynis mėnesius trukusią nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. „Trakų žemės“ redakcija palaikė ryšius su žavia savanore nuo pat pirmųjų (Jolanta Zakarevičiūtė, Juozas Vercinkevičius, „Trakų rajono šauktiniai Lietuvos kariuomenėje“, in: Trakų žemė, 2016 m. liepos 8 d., Nr. 27 (921), p. 1–5) iki paskutinių dienų karo tarnyboje.

Karių buitis

Kraštietė Žana Ruseckaitė svarsto apie tolesnę karjerą kariuomenėje

Pirmieji du jaunesniosios eilinės Žanos Ruseckaitės nuolatinės privalomosios karo tarybos mėnesiai prabėgo Rukloje, Jonušo Radvilos mokomajame pulke, likę septyni mėnesiai – Kaune, Juozo Vitkaus inžinerijos batalione. Ji nebuvo vienintelė savanorė mergina, pasiryžusi išmokti ginti tėvynę. Iš viso tarnavo 8 merginos, tačiau vėliau vieną jų dėl patirtos kojos traumos įveikinėjant kliūtis komisavo. Žana, paklausta, kaip sekėsi sutarti su vaikinais, atsakė, kad nusiskundimų neturi: „Su vaikinais sutardavome gan gerai, kildavo ginčų nebent dėl dušo – kuriuo laiku merginos turi praustis, nes mes užtrukdavome per ilgai ir jie belsdavosi tol, kol išeidavome.“ Merginos turėjo ir atskirą kambarį, vaikinams būdavo draudžiama peržengti jo slenkstį. Šauktinių diena prasidėdavo 6 val. ryto – jie turėjo 10 min. pasiruošti mankštai, po to sekė pusryčiai ir dienos veikla pagal grafiką. Paklausta apie kareivišką virtuvę, mergina šypteli: „Tarnybos pradžioje valgyklos maistas atrodė visai neblogas, tačiau įpusėjus tarnybai tas pats racionas nusibodo, tarnybos pabaigoje negalėjau į jį net žiūrėti. Visiems girdėti patiekalai, tokie kaip „kempiniukas“ ar „žuvis“, nebūdavo itin skanūs. Džiaugiuosi, kad Juozo Vitkaus inžinerijos batalione dažniausiai pasistengdavo ir paruošdavo taip, kad dar būdavo įmanoma tai valgyti.“
Pasiteiravome Žanos, kaip į pasikeitusią buitį ir gyvenimo sąlygas reagavo žmonas turintys kariai. „Karių, turinčių žmonas, tarnyboje buvo vienetai, tačiau jokių nusiskundimų jie neturėjo. Užtat atsirado ir tų, kurie nusprendė įsipareigoti savo antrosioms pusėms. Mano būryje susižadėjo du vaikinai. Matyt, tarnyba nekliudo meilei, o tik dar labiau sustiprina jausmus.“
Savaitgaliai šauktiniams būdavo laisvi – galėdavo važiuoti namo, išskyrus tuos atvejus, kai jiems būdavo paskirtas budėjimas ar užklupdavo liga, taip pat vykti namo neišleisdavo už tam tikrus prasižengimus. Žana vieną savaitgalį irgi savo noru buvo likusi batalione. Gaila, kad batalione nebuvo bibliotekos, tad panorus paskaityti, tekdavo knygomis pasirūpinti pačiai.

Merginoms nuolaidų netaikydavo

Nuolatinės privalomosios karo tarnybos metu merginų ir vaikinų veikla nesiskyrė. „Žinoma, tik kai tekdavo tempti sunkesnį rąstą, vadai sakydavo, kad mums dar reikės gimdyti“, – juokėsi Žana Ruseckaitė. Visos pratybos būdavo suplanuotos, tad prieš joms įvykstant jaunuoliai maždaug žinodavo, kaip ir ką turės atlikti. Šauktiniai tarnybos metu mokėsi išžvalgyti / įrenginėti / įveikinėti inžinerines kliūtis – minų laukai, vielinės užtvaros, ežiai, ožiai. Viskas tik skamba paprastai, bet, kaip tikino Žana, tai nėra leng­va įveikti. Dažniausiai mokymai vykdavo Gaižiūnų poligone, kiek rečiau Kazlų Rūdoje, o paskutines pratybas jaunuoliai praleido Pabradės poligone.
Šauktiniai taip pat turėjo laikyti ir įvairius egzaminus. „Atvykus į Kaune esantį Juozo Vitkaus inžinerinį batalioną, keletą savaičių vyko bazinis karo inžinerijos kursas, laikėme testus, galiausiai viską išsilaikius atėjo „juodasis penktadienis“, kitaip tariant „krikštynos“, jo metu ryte kėlėmės nuo benzininių pjūklų, sprogimų garsų ir aliarmo signalo –  bėgome 5 km su ekipuotės kuprine. Grįžę į kuopą palikome kuprines ir turėjome įveikti paruoštas inžinerines užduotis. Viską įveikę gavome beretes ir pažymėjimus. Dabar esame tikri karo inžineriai!“, –  pasakojo Ž. Ruseckaitė.
Pirmadienį, balandžio 3 d., Žana Ruseckaitė baigė bazinį kario kursą, Kaune Juozo Vitkaus inžinerijos batalione ceremonijos metu gavo pažymėjimą. Šiuo metu jaunesnioji eilinė svarsto galimybę savo ateitį susieti su kariuomene ir likti minėtame Juozo Vitkaus inžinerijos batalione. Bet kol kas tai tik svarstymai.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Nuotr. iš Žanos Ruseckaitės
asmeninio archyvo

Prasmingi jubiliejai ne­at­eina netikėtai, todėl garsas apie juos turi pasklisti plačiai ir aidėti iškilmingai. Laiko tėkmę paprasta išreikšti skaičiais, tačiau kuo pamatuoti išdalytą meilę ir gerumą, profesinius pasiekimus ir taurių jausmų pripildytus žmonių gyvenimus?
Apie visa tai kalbamės su „širdžių direktore“ praminta Filomena MAJAUSKAITE, va­dovavusia Trakų meno mokyklai 30 metų.

Miela Filomena, Trakų meno mokyklai pradėjote vadovauti būdama visai jauna. Kas tuo metu Jums, kaip naujai paskirtai direktorei, atrodė svarbiausia? Kokius tikslus sau kėlėte? Ar pavyko juos įgyvendinti?
1971 m. sausio mėn. mokytojai Laimai Lingienei išėjus į dekretines atostogas buvau pakviesta dirbti laikinai pavaduojančia mokytoja Trakų muzikos mokyklos Grigiškių filiale. Nuo rugsėjo mėnesio mokyklos direktorius Lionginas Marcijonas paskyrė mane eiti direktoriaus pavaduotojos pareigas. Tikrosios „linksmybės“ prasidėjo lapkričio mėnesį, kai Švietimo skyriaus vedėjas Aleksandras Mikiška pasiūlė direktoriauti. Mano nedrąsų prieštaravimą (juk kalbuosi su pačiu vedėju!) A. Mikiška atrėmė argumentu, kad jau esu pavaduotoja, tad, savaime suprantama, turiu tapti ir mokyklos direktore. Stebiuosi jo pasitikėjimu manimi, bet kai po trisdešimties metų A. Mikiška pasakė, kad dirbant man dėl šios mokyklos miegojo ramiai, man buvo labai gera tai žinoti. Tuo metu buvau labai kuk­li ir kategoriškai atsisakyti pareigų nesugebėjau. Perimti mokyklą iš veiklaus, energingo, visų gerbiamo direktoriaus L. Marcijono buvo didelis iššūkis.
Prisimenu lietingą, vėjuotą dieną, kai ėjau iš Švietimo skyriaus į mokyklą. Mane buvo užvaldęs begalinis liūdesys ir baimė. Mokykla buvo kūrenama krosnimis, tad malkų, muzikos instrumentų įsigijimas, vadovavimas visam kolektyvui atrodė kaip „misija neįmanoma“. Tuo metu buvau 26-erių, ką tik baigusi mokslus jauniausia kolektyvo narė. Vyliausi, jog šias pareigas eisiu laikinai, tad kokius du mėnesius dairiausi, kas galėtų mane pakeisti. Supratusi realybę ir tai, kad niekas manęs nesiruošia keisti, nusprendžiau, kad negaliu „pavesti“ moteriškos giminės ir taip po truputį įsijungiau į darbus. Gal tai ir buvo sėkminga pradžia? Juk dažniausiai pradedančiųjų vairuotojų (o taip pat ir vadovų) klaida yra staigūs vairo posūkiai. Esu be galo dėkinga likimui, mokyklos kolektyvui, Trakų bendruomenei, kurie mane priėmė, subrandino ir daug metų gražiai bendradarbiavo.
Pagrindinis tikslas buvo suburti vienalytį mokytojų kolektyvą, kiek įmanoma gerinti darbo sąlygas, plėsti mokinių kontingentą, po mokyk­los sparneliu priglausti dailininkus ir šokėjėlius bei iš muzikos mokyklos tapti meno mokykla. Dar vienas tikslas buvo išvaduoti lentvariečius nuo važinėjimo į pamokas ir atidaryti Lentvaryje mokyklos filialą.

Jus be galo myli ir šiltai prisimena visas Trakų meno mokyklos mokytojų kolektyvas. Išduokite paslaptį, kaip sugebėjote pelnyti tokią pagarbą ir palaikymą?
Mano gyvenimo credo – pagarba ir meilė žmogui, todėl aš visuomet branginau ir tebebranginu kiekvieną mano gyvenimo kelyje sutiktą žmogų, visai nesvarbu, ar tai yra mano kolega, ar mokinys, ar mokinio tėveliai. Kiekvienas sutiktas žmogus –
Dievo dovana. Aš labai vertinu bendravimą, nes tai mane pačią džiugina, papildo ir praturtina.

Trakų meno mokyklą baigė daug iškilių asmenybių, garsių menininkų, kūrėjų. Mintyse pabandykite suklasifikuoti, kas sudaro didžiąją daugumą: muzikantai, dailininkai, o gal šokėjai? Kokie jausmai užplūsta prisiminus juos dar mokinukus, o dabar jau matomus didžiosiose scenose bei aukšto meninio lygio parodose?
Meno mokykla suteikia puikias galimybes praskleisti paslapties šydą ir susipažinti su nuostabiu, neaprėpiamu meno pasauliu. Ypatingas jausmas užplūsta girdint ir matant laimingus, savo gyvenimo kelią pasirinkusius menininkus. Visų jų –
muzikų, dailininkų ir šokėjų – išvardyti tikrai nesugebėčiau.
Gausus būrys mokyklos absolventų, tapusių muzikais, grįžo į mokyklą dalyti savo patirties jaunajai kartai. Tai mokytojai: Neringa Mišeikienė, Arvydas Mišeikis, Kastytis Mikiška, Roma Gorlačiovienė, Božena Beliak, Natalija Burdienė-Balčiūnienė, Sandra Stasiūnaitė-Luskevičienė, Ričardas Čiupkovas, Ieva Tijūnėlienė, Justina Orlovskytė, Akvilė Prakapienė. Tai – įrodymas, kad jiems ši mokykla yra brangi. Dabar aš taip pat galiu drąsiai pasakyti, kad dėl mokyklos miegu ramiai. Mokyklos vairas – patikimose, išaugusios mokyklos mokinės Neringos Mišeikienės rankose.
Nėra svarbu, jei mokinys ir nepasirenka menininko gyvenimo kelio. Dėl kiekvieno baigusio mokyklą mokinio džiaugiasi širdis, juk visi jie meno pagalba sugeba pakilti virš kasdienybės rūpesčių, pasidžiaugti patys ir padovanoti džiaugsmo kitiems. Jie tapo puikiais tėvais, sugebančiais padainuoti savo vaikams ir vaikaičiams lopšinę, muzikos garsais suvirpinti sielas, drobėje sustabdyti žavingas akimirkas, atskleisti supančio pasaulio grožį. O šokėjėlių įvaldyta grakšti, išraiškinga laikysena sukelia žavesį kiekvienam tai matančiam.

Darbe, kaip ir gyvenime, retkarčiais susiklosto netikėtų kuriozinių situacijų. Prisiminkite ir papasakokite pačią įsimintiniausią istoriją iš Trakų meno mokyklos gyvenimo.
Šių laikų jaunimui turbūt sunku įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis sovietiniais laikais mes gyvenome. Dabar paprasčiausiai nueini į parduotuvę ir, turėdamas pakankamai pinigų, perki tai, ko reikia. Anuomet, norėdamas įsigyti muzikos instrumentą, privalėjai turėti ne tik pinigų, kurių visada labai trūkdavo, bet ir kažkokiu būdu susirasti (arba, kaip anais laikais sakydavo, „suveikti“) reikiamą muzikos instrumentą. Laimė, jeigu turėjai pažinčių arba mokinių tėveliai ėjo „reikiamas“ pareigas. Bet tai dar ne viskas. Trečias visagalis ingredientas – limitas. „Suveikus“ du iš jų (pinigų šiaip ne taip išprašius skyrė Švietimo skyrius, o pianiną rezervavo viena iš mokinių mamyčių, dirbusių muzikos instrumentų sandėlyje), teko keliauti pas kooperatyvo pirmininką, kuris „valdė“ tą paslaptingą Trakų rajono limitą. Pokalbis iš karto pasisuko netikėta linkme. Buvo akivaizdu, kad limitas buvo numatytas įsigyti kolūkio traktorių, taigi pirmininkas, bandydamas sukelti man kaltės jausmą dėl tuo metu taip populiaraus darbo našumo, dėstė, kad vis tik pirmenybė turėtų būti skiriama ne muzikos instrumentui, o transporto priemonei. Per įsivyravusią nejaukią tylą, kuomet jau mintyse beveik atsisveikinau su išsvajoto pianino įsigijimu, kilo išganingas argumentas. Juk tuo metu buvo gili žiema! Kol traktorius išriedėtų į laukus, mes jau sugrotume daug gražių kūrinių. Taip ir pavyko mūsų mokyklos instrumentų skaičių padidinti dar vienu nauju, kvepiančiu pianinu.
Kolūkiui mes nelikome skolingi. Kartą kolūkis, esantis šalia Bijūnų, pakvietė mus koncertuoti ataskaitiniame susirinkime. Mus iš anksto perspėjo, kad salėje nėra jokių instrumentų, tad jais turėjome pasirūpinti patys. O kaipgi apsieiti be „instrumentų karaliaus“ – pianino? Kolūkis atsiuntė autobusiuką. Pianiną šiaip ne taip įstūmėme per itin siauras autobusiuko duris. Jis, žinoma, užėmė labai daug vietos, tad vos sutilpo mažesnieji instrumentai bei atlikėjai. Nepaisant to, visų nuotaika buvo pakili ir džiaugsmingai riedėjome mūsų tikslo link. Pamačius kolūkio kultūros namus nuotaika dar labiau pagerėjo, nes visi buvome nusiteikę puikiam koncertui. Bet staiga visi nuščiuvome! Norėdami patekti į kultūros namus, turėjome pereiti upeliuką. Pėstiesiems buvo nutiestas mažas tiltelis, tačiau mes juk važiavome su visu pianinu! Muzikantams, kaip žinia, šį instrumentą nešioti – ne pagal jėgas… Išlipę iš autobusiuko ir sustoję prie upelio, sunerimę svarstėme, kaip įveikti kliūtį? Šį liūdnoką vaizdelį pro langą pamatė kolūkio susirinkimo dalyviai, kurie, dar susirinkimui nesibaigus, suorganizavo stiprių vyrų komandą bei roges ir beveik ant rankų pianiną sėkmingai nugabeno į sceną. Koncertas buvo priimtas su itin didelėmis ovacijomis ne tik dėl gražaus atlikėjų pasirodymo, bet ir todėl, kad skambėjo pianinas, kuriuo pasirūpino ir patys būsimi klausytojai.

Kaip Jums atrodo, koks turėtų būti svarbiausias šių dienų mokyk­los vadovo uždavinys?
Mano manymu, pagrindinis mokyklų vadovų uždavinys, rūpinantis mokyklų materialine gerove, yra visada prisiminti, kad mokytojų, mokinių ir tėvelių tarpusavio santykiai, gera atmosfera, tolerancija, savitarpio supratimas ir pagarba turi išlikti pagrindiniu vadovavimo prioritetu.

Ko palinkėtumėte ateities meno mokyklai?
Mokykla – tai ne pasiruošimas gyvenimui, o tikrų tikriausias pilnavertis gyvenimas su kasdienėmis problemomis, džiaugsmais, nusivylimais ir šventėmis. Tai – ypatingas tarpsnis, kuomet klojami jaunų žmonių gyvenimo pamatai, nuo kurių priklausys jų ateitis. Šiuo metu įgyjami bendravimo, bendradarbiavimo, supratimo, atjautos, pagalbos, pasitikėjimo savimi ir kitais, tolerancijos įgūdžiai.
Keisis mados, keisis kartos, tačiau tikrosios vertybės, supratimas, pagarba, pasitikėjimas, tolerancija išliks, todėl linkiu meno mokykloms ir toliau išlikti šviesos, gėrio ir grožio skleidėjoms. Mokykloje kaip ir šeimoje negali būti privilegijuoto luomo (pvz., mokykla – mokiniams). Čia puikiai turi jaustis mokinys, mokytojai ir tėveliai. Ši trejybė –
neišskiriama.

Dėkojame direktorei Filomenai Majauskaitei už spalvingus prisiminimus ir prasmingus linkėjimus ateičiai. O dabar kalbiname dabartinę direktorę Neringą MIŠEIKIENĘ.

Užaugote meniškoje, pedagogės ir muzikanto šeimoje. Kaip manote, kokią reikšmę jaunos asmenybės vystymuisi turi ją supanti aplinka?
Manau, kad didelę. Kai tu nuo pat gimimo girdi muzikos garsus, dar nešiojama ant rankų pradedi kartu su tėvais dalyvauti įvairiuose renginiuose, atrodo, kad pasaulis toks ir yra: gražus, meniškas, spalvingas. Ir nekyla klausimas, ar reikia mokytis muzikos, ar ne. Be to, mama nuo pat vaikystės skatino mane skaityti knygas, veždavosi į koncertus bei spektaklius Vilniuje. Dar ir dabar atsimenu, kaip būdama darželinukė verkiau, kai sudegė namas spektaklyje „Katės namai“.

Kelią Trakų meno mokykloje pradėjote būdama mokinė, vėliau čia dirbote mokytoja, ėjote direktoriaus pavaduotojos pareigas ir galiausiai – tapote direktore. Ką Jums, kaip mokyklos vadovei, davė ši „nuo iki“ patirtis? Ar ji buvo reikšminga?
Žinau, yra tendencija, kad vadovas, turėdamas vadybos žinių ir lyderio savybių, gali vadovauti bet kokiai sričiai. Nešiuolaikiškai skambės, bet man mano patirtis labai padėjo. Aš žinau, su kokiomis galimybėmis ir sunkumais susiduria žmonės kiekvienoje iš šių pozicijų, todėl nekeliu padidintų reikalavimų ir suprantu bei vertinu pasiekimus.
Mokyklai vadovaujate jau beveik 15 metų. Kas per tuos metus buvo sunkiausia ir kuo šiandien norėtumėte labiausiai pasidžiaugti?
Pirmasis sunkumas buvo tas, kad atėjau vadovauti kolektyvui, kuriame daug metų iki tol dirbau pati. Suprantama, kad turėjau būti labai kantri, įrodyti ir sau, ir kitiems, kad galiu. Sunkumų buvo ir vėliau, bet jie skatino augti.
Šiandien džiaugiuosi, kad mūsų mokykla yra didelė ir stipri. Turime 380 mokinių, padalinius Lentvaryje ir Aukštadvaryje. Mokome vaikus muzikos, šokio ir dailės, galime pasiūlyti daug ugdymo programų, sudarome sąlygas gebėjimus panaudoti šiandien, o ne kažkada. Mokiniai aktyviai ir sėkmingai dalyvauja koncertuose, parodose, konkursuose, festivaliuose, koncertinėse kelionėse, pleneruose, projektuose. Mokyklos mokinių, meninių kolektyvų geografija labai plati: Lietuva, Latvija, Vokietija, Lenkija, Slovakija, Čekija, Nyderlandai, Graikija, Turkija, Italija, Ukraina.
Dailės skyriaus mokinių darbai siunčiami į konkursus Lietuvoje, Latvijoje, Čekijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Suomijoje, Rusijoje, Turkijoje, Kinijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje. Surengtas parodas bei respublikinių ir tarptautinių konkursų nugalėtojus sunku būtų ir suskaičiuoti.
Patys organizuojame daug respublikinių ir tarptautinių projektų, kuriuose dalyvauja ir mūsų mokiniai. Respublikiniai: tautinių šokių festivalis „Žvaigždūnė“, fortepijono muzikos festivalis „XX amžiaus muzika“, styginių muzikos festivalis-konkursas „Romantikų įkvėpti“. Tarptautiniai projektai: meistriškumo ir kvalifikacijos tobulinimo kursai bei muzikos festivalis „Trakų fanfarinė savaitė“, jaunųjų muzikantų, studijuojančių užsienyje, koncertų ciklas „Muzika iš toli“, vaikų ir jaunimo meninės kūrybos darbų konkursas „Kalėdinė Trakų pilies pasaka“, mokyklos projektas „Aš kuriu – aš gyvenu”, orientuotas į kryptingą vaikų ir jaunimo užimtumą, ugdant jų kūrybiškumą, pilietinę savimonę.
Mokiniai šoka ir muzikuoja meniniuose kolektyvuose: šokių kolektyve „Žvaigždūnė“, fanfariniame orkestre. Abu kolektyvai turi aukščiausią Lietuvoje I meninę kategoriją. Turime daug aktyviai koncertuojančių ansamblių.
Išleidome du mūsų veiklas atspindinčius albumus: dailės skyriaus veiklos dešimtmetį pažymintį moksleivių darbų katalogą ir tarptautinio projekto „Trakų fanfarinė savaitė“ ryškiausių akimirkų nuotraukų albumą.
Mūsų mokyklos mokytojai aktyviai užsiima menine veikla bei yra nuolat kviečiami dalyvauti respublikinių ir tarptautinių konkursų vertinimo komisijose.
Bendradarbiaujame su miesto, šalies bei užsienio partneriais, rengiame profesionalių muzikantų koncertus.

Kokia yra didžiausia Trakų meno mokyklos stiprybė?
Manau, kad profesionalumas ir pasitikėjimas, o tai nulemia puikią mokyklos aurą. Nėra baimės būti kūrybiškiems, priimti sprendimus, netgi klysti. Mokytojas yra arti mokinio ir ta pusiau neformali aplinka leidžia visiems gerai jaustis bei pasiekti puikių rezultatų.
Mokykla išugdė daug muzikantų ir kitų meno sričių profesionalų, pedagogų. Vien Trakų meno mokyk­loje jų – 11. Tai trečdalis mokyklos mokytojų, buvusių šios mokyklos mokinių. Tai daug ką pasako.
Jokie mokyklos pasiekimai nebūtų tokie dideli, jeigu prie jų nebūtų prisidėję ištikimi mūsų mokyklos veiklų rėmėjai bei mokinių tėveliai: mūsų draugai, partneriai ir pagrindiniai pagalbininkai. Esame jiems labai dėkingi.

Kokią Trakų meno mokyklą norėtumėte matyti po 5 ar 10 metų?
Pirmiausiai norėčiau, kad išliktų požiūris, kad meno mokykla reikalinga, nors tai yra brangus malonumas savivaldybei (tėvai už mokslą moka tik mažą dalelytę, apie 10 proc. mokinio išlaikymo). Tačiau tai, ką čia gauna vaikas, besimokydamas 7 metus, yra neįkainojama. Be meninių gebėjimų jis ugdo daugelį charakterio savybių, kurių jam prireiks ateityje. Sakoma, kad meno mokyklą baigusiems, gyvenime sekasi labiau. Tegul mokinių skaičius nemažėja, mokytojų entuziazmas neišblėsta, o pasiekimai garsina Trakus ir Lietuvą.
Norėčiau, kad ir ateityje būtų kalbama, kad Trakų meno mokykloje yra ypatinga atmosfera, įdomus ugdymo procesas, puikūs rezultatai, o mokytojai svajoja čia dirbti.

Birželio 2 d. (penktadienį) kasmetinės Trakų miesto šventės įžanginiu akordu taps grandiozinis meno mokyklos 50-mečio renginys Trakų kultūros rūmuose. Trumpai pristatykite, kokios staig­menos laukia į jį susirinkusių žiūrovų?
Visų staigmenų neatskleisiu, o pagrindiniai renginiai tokie:
17:30 val. erdvėje prie Trakų kultūros rūmų koncertuos Trakų meno mokyklos mokiniai;
18:00 val. Trakų kultūros rūmų fojė vyks retrospektyvinės dailės skyriaus mokinių kūrybos parodos „Bėgantis laikas – žvilgsnis atgal“ atidarymas;
18:30 val. Trakų kultūros rūmų Didžiojoje salėje – Trakų meno mokyklos 50-mečio šventė „Penkių dešimtmečių crescendo“.
Visus nuoširdžiai kviečiame švęsti su mumis kartu! Ypač laukiame buvusių mokyklos mokinių ir jų mokytojų. Daugiau informacijos galima rasti internetinėje svetainėje www.trakumenomokykla.lt.

Kalbėjosi Ieva TIJŪNĖLIENĖ ir Justina ORLOVSKYTĖ
Nuotr. iš Trakų meno
mokyklos archyvo

Pabandykite įsivaizduoti savo dieną, kurios lauktų štai tokie planai: tyrinėti vabalus ir augalus, skaičiuoti akmenukus, lipti į medį, susikurti savo daržą, suprojektuoti plaustą, įsikurti palapinėje, suptis hamake, leistis į žygį per laukus, pievas ir miškus, snausti miegmaišiuose po atviru dangumi, susiręsti pavėsinę, mokytis meditacijos, statyti saulės laikrodį, gaminti muzikos instrumentus, žiesti puodus iš molio… Skamba kaip ištrauka iš nuotykių knygos? Į šiuos ir panašius nuotykius vaikai iš tikrųjų galės leistis jau nuo šių metų rudens visai šalia Trakų!

Viena iš Mokymosi namų |Patirčių slėnis| įkūrėjų Akvilė Budreckytė pasakoja, kad mintis įkurti alternatyvią mokyklą/darželį kilo prieš gerus 3 metus, kai jos sūnus pradėjo lankyti valstybinį darželį: „Jam adaptuotis buvo labai sunku ir aš suprantu kodėl – naudojami ugdymo metodai ir bendravimas mažai skiriasi nuo mano, patirto darželyje prieš 30 metų. Daugiau nei 17 metų dirbu su jaunais žmonėmis, naudoju neformalaus ugdymo metodus, vedu mokymus, matau, kad jaunas žmogus mokykloje nesijaučia laimingas, dažnai su sugniuždyta saviverte ir nepatyręs mokymosi džiaugsmo. Norisi, kad ir Trakų rajone atsirastų kitokia mokykla, kurioje būtų daug santykio tarp vaiko, mokytojo ir tėvų, kur jaustųsi bendruomeninė dvasia, kur vaikai norėtų sugrįžti, o tėvai jaustų, kad tobulėja ne tik jų vaikai, bet ir jie patys. Kuriasi daug alternatyvių, sėkmingai veikiančių mokyklų Lietuvos didmiesčiuose, kur vaikai noriai mokosi, nes mokosi per patirtį, puikiai jaučiasi, nes yra gerbiami, jaučiasi laisvi, nes nevaržomi gali kurti, pažinti, tyrinėti.

Patirčių slėnio steigėjų komanda yra įkvėpta Valdorfo, lauko ir kt. pedagogikomis. Mokymosi namų pagrindiniai principai: siekiama ugdyti vaikus kūrybiškai, per patirtis, iššūkius, pojūčius, tyrinėjimus, meditaciją, savęs ir pasaulio pažinimą gamtoje. Svarbiausias siekis – mokymosi ir pažinimo procese vyraujantys tikslas ir prasmė, tobulėjimas ir atradimų džiaugsmas. Vilniaus Valdorfo iniciatyva „Atviroji mokykla“ palaiko Mokymosi namų |Patirčių slėnis| kūrimo idėją ir noriai dalindamasi savo patirtimi. Taip pat Patirčių slėnyje planuojamos labai įvairios veiklos: joga, meditacija, Tai Či, Aikido, kurios padės taikiai spręsti konfliktus ir sunkumus tarpusavio santykiuose, kaip ramiai reaguoti patekus į stresines situacijas.

„Kiekvienas vaikas turi savo ypatingą talentą, savo individualų gebėjimą spręsti sunkumus ar jam paskirtas užduotis, taip pat – skirtingus būdus išreikšti save per jausmus, gamtoje, sporte, moksle, skirtingose meno kryptyse. Kiekvienas iš mūsų mąstome skirtingai ir turime savų gabumų, kuriuos galime išreikšti visiškai skirtingais būdais. Kaip ir kiekvienas iš mūsų turi skirtingas stiprybes bei silpnybes. Tad kaip galime mokyti vaikus pagal vieną visiems bendrai pritaikytą modelį, neatsižvelgdami ir nesigilindami į vaikų individualumą, unikalumą ir asmeninius gebėjimus? Kaip galime padėti jiems ruoštis savarankiškam gyvenimui, jei vienintelis tikslas – pasiruošti egzaminams ir įstoti į universitetą?“ – savo įžvalgomis dalinasi vienas iš Patirčių slėnio įkūrėjų Tom Brennan. Jis pastebi, kad dauguma mokyklų ruošia vaikus ateičiai, bet mes juk negalime nuspėti, kas mūsų laukia toje ateityje. Vieninteliai dalykai, kuriuos galime numanyti, jog vaikai susidurs su kliūtimis, savigarbos klausimais, konfliktais, iššūkiais tarpusavio santykiuose, juoku ir ašarom, pergalėm ir nusivylimais, atsiskaitymo terminais, sąskaitų apmokėjimu, etc.

Pasiteiravus, kas Tom Brennan įkvėpė kurti kitokią mokyklą Lietuvoje, jis atsako: „Tyrimais įrodyta, kad kuo ankstyvesnėje vaikystėje ugdomas sąmoningumas, savivertė, pasitikėjimas savimi, empatija ir kritinis mąstymas, pasitelkus įgimtą smalsumą, žaismingumą ir kūrybiškumą, tuo mažiau vaikui augant iškyla sunkumų su psichine, emocine ir fizine sveikata. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose ir Danijoje atlikti tyrimai parodė, kad kiekvienas 1 euras/doleris, investuotas į integraciją vaikystėje, ateityje sutaupo po 7 eurus/dolerius, kurių augant vaikui prireiktų specialistų konsultacijoms, terapijai ir gydymui. Kiti tarptautiniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie mokosi gamtoje ir  daug laiko praleidžia gamtos apsuptyje, yra žymiai mažesnė tikimybė susirgti depresija ar kitais psichikos susirgimais. Beje, tokie žmonės pasižymi aukštesniais pažintiniais gebėjimais, pasitikėjimu savimi ir sąmoningumu“.

Mokytojai iš viso pasaulio

Sutelkus bendras jėgas ir norą kurti laimingą vaikystę bendruomenės vaikams, prie Patirčių slėnio kūrimo prisijungė Kūrybos ir sąmoningumo namai inTegra House. Patirčių slėnio vaikai turės galimybę išreikšti savo kūrybiškumą šių namų kūrybinėse erdvėse, o taip pat – pažinti įvairius mokytojus iš viso pasaulio! InTegra House aplanko skirtingi lektoriai, dvasiniai mokytojai, menininkai iš įvairiausių pasaulio šalių, su kuriais susitiks ne tik vaikai, bet ir tėvai bei mokytojai – taip ketinama dalintis sukaupta patirtimi ir semtis naujų žinių.

Vienas iš steigėjų Lukas Benevičius įvardino, kad Mokymosi namų |Patirčių slėnis| tikslas yra sukurti atvirą, bendruomenę formuojančią ir įtraukiančią erdvę, kurioje kartu ugdytųsi vaikai, tėvai ir mokytojai. Mokymosi namai bus atviri tiek tėvų tobulinimuisi, tiek mokytojų iš visos Lietuvos profesiniam augimui.

Darželis ir mokykla startuos šį rugsėjį

Nuo šio rugsėjo slėnyje veiks darželis 2–5 metų vaikams, priešmokyklinė grupė šešiamečiams ir pirmoji klasė. Tam jau buriama mokytojų komanda ir siekiama, kad Patirčių slėnyje vaikai prasmingai leistų laiką kartu su juos įkvepiančiais, mylinčiais ir gerbiančiais suaugusiais. Viena iš mokytojų Edita Koliataitė kiekviename vaike mato unikalią asmenybę ir džiaugiasi, jog savo darbe gali skatinti vaiko individualumą. Paklausta, kuo vaikui ypatingas buvimas gamtoje, mokytoja Edita pasakoja: „Žingeidumo skatinimas vaikystėje vyksta akcentuojant vaiko įgimtus troškimus: žaisti, tyrinėti ir atrasti. Visa tai lengvai galima įgyvendinti laiką leidžiant gamtoje. Todėl ryšys su gamta bei buvimas joje tampa dar svarbesnis ir reiškia daugiau, nei tiesiog gauti šviežio oro gurkšnį. Natūralios medžiagos, tokios kaip pušų kankorėžiai, žolė, akmenys, lapai, lietus, voratinkliai, medžio šakos, fosilijos, purvas, kriauklės ar smėlis suteikia begales galimybių žaidimams ir vaizduotei. Gamta skatina vaikus mąstyti, veikti bei įgyvendinti idėjas. Kai vaikai įtraukiami į patirtį su gamta, jie įsisavina ir visiškai sutelkia dėmesį į tai, kas yra jų rankose“. Beje, einant pasivaikščioti ar žaidžiant kieme pakanka tiesiog padėti akmenukų ir pagaliukų į vaiko erdvę ir stebėti, kaip vaikas, nieko nelaukęs, lies, čiupinės, apžiūrės, išbandys ir naudos juos savo žaidimuose – idėjomis dalinasi būsima Patirčių slėnio mokytoja, turinti 8 metų darbo patirties tiek Lietuvos, tiek Skandinavijos šalių ugdymo įstaigose.

Mokymosi namų |Patirčių slėnis| kūrimosi procesas dar tik įsibėgėja, tad prie šios įkvepiančios iniciatyvos galite prisijungti ir Jūs. Susidomėjusius kviečiame susisiekti telefonu 8 611 69280 (Akvilė) arba el. paštu  labas@patirciuslenis.lt.  Daugiau informacijos www.patirciuslenis.lt

Diana Baliulė,

Atstovė viešiems ryšiams

Aukštadvaryje pristatyta nauja „Versmės“ leidyklos išleista Kovo 11-osios Akto signataro, filosofo ir visuomenės veikėjo Bronislovo Genzelio knyga „Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena“. Autorių su bendražygiais, žinomais politikais ir visuomenės veikėjais –  Romualdu Rudziu ir Zigmu Vaišvila – čia pakvietė leidyklos renginių organizatorius, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius, kuris ir vadovavo pokalbiui-diskusijai.

Ypatingai svarbu, kad šis susitikimas įvyko būtent Aukštadvaryje. Profesorius B. Genzelis čia gimė (1934 m. vasario 16 d.) ir gyveno su šeima iki 8 metų. Taigi aukštadvariečiai didžiuojasi tarp žymių kraštiečių turėdami šį neeilinio atsidavimo mokslui, Lietuvai, draugams žmogų. II pasaulinio karo metais B. Genzelio šeimai teko palikti Aukštadvarį, vėliau ilgam laikui jie apsistojo Kaišiadoryse. Filosofijos mokslus studijavęs Maskvos M. Lomonosovo universitete, B. Genzelis dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, LTSR istorijos institute, Vilniaus universitete, VDU. Lietuvoje bręstant pokyčiams 9 dešimtmečio pabaigoje aktyviai dalyvavo Sąjūdžio kūrime, Lietuvos pasitraukimo iš SSSR procesuose, dirbo kurdamas naują valstybę Aukščiausioje Taryboje ir LR Seime, įvairiose visuomeninėse, kultūrinėse organizacijose. Šiuo metu profesorius rašo įvairių šalių periodiniams moksliniams leidiniams, leidžia knygas, dalyvauja susitikimuose su visuomene.

Profesoriaus mokslinė veikla nukreipta daugiausia į filosofijos bei kultūros istorijos tyrinėjimus (jo specialybė – filosofijos istorikas). Jis gilinosi į tautinės visuomenės kūrimąsi XIX a. Lietuvoje, švietėjiškas to meto idėjas. Yra parašęs knygų bei straipsnių filosofijos ir kultūros istorijos klausimais, sudaręs 6 tomus filosofijos istorijos chrestomatijos, paskelbęs daug publicistinių straipsnių, yra daugelio monografijų bendraautorius. Pastarojo meto B. Genzelio kūryba atskleidžia Sąjūdžio kūrimosi ir veiklos istoriją, SSSR žlugimo peripetijas.

Knygos pristatyme pasisakęs signataras R. Rudzys  džiaugėsi besijaučiąs Aukštadvaryje savu, čia jis lankosi ne pirmą sykį, pažįsta kraštą ir žmones. Su B. Genzeliu jie yra seni bendražygiai, kartu kūrę Lietuvos valstybės pamatus. Kovo 11-osios Akto signataras kalbėjo apie valstybės valdžios problemas, svarstė, kodėl niekaip neišrenkame žmonių, kurie sąžiningai ir atsidavę rūpintųsi visos valstybės ir jos piliečių reikalais.

Vienas iš Valstybės nepriklausomybės atgavimo vedlių, politikas, mokslininkas ir visuomenės veikėjas Zigmas Vaišvila papasakojo, kokį prof. B. Genzelį jis pažįsta. Anot jo, profesorius būna visoks: linksmas, piktas, energingas, tolerantiškas, mėgstantis diskutuoti ir nevengiantis atsiprašyti, jei suklydo. Jam būdingas sąžiningumas, gilus aplinkybių apmąstymas. Apie pristatomą B. Genzelio knygą Z. Vaišvila manąs, jog ji turėtų būti įtraukta į privalomos literatūros sąrašą, nes joje – tikra Lietuvos atsikūrimo, Sąjūdžio, pasitraukimo iš SSSR istorija. Istorija, pasak Z. Vaišvilos, yra tautos pagrindas.

Pakviestas kalbėti prof. B. Genzelis atskleidė savo šeimos ryšius su Aukštadvariu. Pasirodo, jo tėvai  čia įsikūrė 1918 m., pakviesti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko, kuris netoliese turėjo dvarelį. Tėvas dirbo Mongirdų dvare kalviu. 1941 m. pateko į sovietų armiją, fronte buvo sužeistas ir pateko į prancūzų nelaisvę. 1946 m. buvo demobilizuotas iš prancūzų armijos. Profesorius Aukštadvaryje gyveno iki 8 metų. Dar yra žmonių, kurie prisimena jo šeimą ir jį patį. Viena jų – Liongina Šovienė, kuri minėjo artimą šeimų bendravimą ir prisiminė savo bendrus žaidimus vaikystėje su B. Genzeliu.

Svečias išsakė daug aktualių ir kritiškų minčių dabartinės valdžios ir visuomenės atžvilgiu. Vienas iš smerktinų dalykų – įsigalėjusi arogancija. Demokratija, anot jo, virsta į anarchiją, ir ne tik Lietuvoje. Ne veltui žmonės emigruoja, moralinis klimatas šalyje negeras, nevertinami tikri pamatiniai dalykai, viskas matuojama pinigais. Blogai, kad valstybė laikosi ant prekybos. Tiesus ir atviras signataro būdas atsiskleidė ir šiame pokalbyje.

Susirinkę aukštadvariečiai ir svečiai ne tik klausėsi ir klausinėjo signatarų, bet ir siūlė jiems aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime, garsiai ir plačiai kalbėti apie negeroves, pasinaudoti savo užtarnautu autoritetu stengiantis padėti gerinti padėtį Lietuvoje.

Baigiantis susitikimui Trakų viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Banevičienė prof. B. Genzeliui dėkojo ne vien už šį susitikimą. B. Genzelio iniciatyva į Aukštadvario biblioteką pernai atkeliavo dalis (virš 1300 vienetų dokumentų) asmeninės signataro bibliotekos, kuri buvo perduota kaip ypatingai brangi kraštiečio dovana.

Miestelio ir aplinkinių gyvenviečių bendruomenei į biblioteką atkeliavę leidiniai yra nepaprastai vertingi. Vietos gyventojai ir svečiai turės unikalią galimybę susipažinti ir studijuoti perduotas vertingas istorijos, filosofijos, socialinių bei kitų mokslų knygas, sklaidyti Lietuvoje retus meno albumus, naudotis Bostono lietuvių enciklopedija. Knygos jau yra skolinamos kitoms bibliotekoms. Ši asmeninė kolekcija bus naudojama ne vien pažintiniais, mokymosi ar mokymo tikslais, bet ir tyrinėjama dėl knygose esančių įrašų, autografų ir dedikacijų. Šiuo gražiu gestu B. Genzelis tarsi pratęsė viso savo gyvenimo švietėjišką misiją.

Dėkojame „Versmės“ leidyklai už iniciatyvą pristatyti naują knygą Aukštadvaryje ir už įdomų susitikimą su garbingais svečiais – Kovo 11 akto signatarais: B. Genzeliu, R. Rudziu, Z. Vaišvila. Visos bendruomenės vardu tariame ačiū profesoriui už išsakytas mintis ir už bibliotekos fondo papildymą išskirtiniu dokumentų rinkiniu. Linkime kuo geriausios sveikatos ir ištvermės tęsiant darbus.

Ramunė Jarmalavičiūtė,

Trakų VB Aukštadvario filialo vyr. bibliotekininkė

Artėjant Joninių arba Rasos švenčių Lietuvoje maratonui, kuomet gamta įgauna daugiausiai jėgų ir galių, kyla klausimas – kur šį mistišką ir ypatingą persilaužimo laiką sutikti ir praleisti turiningiausia? Atsakymą kužda Užukampio kaimo (Trakų r.) istorinė Lietuvos didžiųjų valdovų žemėje esanti kaimo turizmo sodyba Pilialaukis, kuris š. m. birželio 23 d. nuo 18 val. kviečia lietuvius ir svečius atsigręžti į senąsias, autentiškas Joninių šventės tradicijas ir drauge mokytis kultūringo jos praleidimo.

Organizatoriai įspėja, jog atvykus į Joninių šventę Pilialaukyje Jums nuobodžiauti tikrai neteks. Po patekimo į Joninių spiečių per iškilmingus iš žolių pintus vartus turėsite tradiciškai apsiplauti vandeniu, taip tapdami visateisiais, dvasiškai švariais bei pasiruošusiais siautulingai Joninių šventei dalyviais.

Pažintis su senosiomis Joninių tradicijomis prasidės drauge su Lietuvoje gerai pažįstama etninės kultūros puoselėtoja Dalia Mockevičiene. Jos dėka svečiai turės unikalią galimybę iš arti pažinti pagonybe ir krikščionybe perpintos Joninių, Rasos šventės, papročius, apeigas bei tradicijas. Pavyzdžiui, kaip sužinoti, už kiek metų netekėjusios mergelės ištekės, kaip apsirėdęs pasipiršti ateis jų būsimas vyras. Apeigomis ir dainomis, pagerbiant Jonus, Janinas, Rasas, bus įžiebiamas aukuras, atiduodama garbė ugnies deivei Gabijai. Drauge su etnologe keleiviai pins vaizdus iš saulės, ugnies, vainikus iš ąžuolo, bus raginami pajausti gamtos ir žmogaus nepertraukiamą ryšį.

Šventės muzikinę nuotaiką kurs – Trakų Vokės folkloro ansamblis „Vija“, drauge su jo vadovu Arvydu Kirda bei Grigiškių folkloro ansamblis „Spalgena“.

Laumės stebuklai

Pilialaukyje veiksiančiame Joninių spiečiuje nestigs apeigų ir burtų – čia veiks magiškoji pavėsinė, kurioje kiekvienas norintis galės ne tik susipažinti su tikrų tikriausiomis būrimosi subtilybėmis, bet ir pasileisti į Joninių nuotykius su tikrų tikriausia pagoniškąja ragana – Laume – Birute Lenktyte-Masiliauskiene. Srūvant vidurvasario šviesai, Laumė pristatys žolynus ir vaistažoles, kurie Joninių naktį įgauna daugiausiai galios ir gydomųjų savybių. Drauge su Laume kiekvienas svečias turės progą išbandyti burtus iš augmenijos, išmokti rišti laimės amuletus bei stebuklingas pirties vantas. Drauge su Laume magiškojoje pavėsinėje bus verdama arbata iš laukuose surinktų žolelių, pinamas Joninių vainikas.

Unikali galimybė

Pilialaukio organizuojamos Joninių nakties šventės išskirtinumas – suteikiama unikali galimybė pamatyti (o galbūt ir sudalyvauti) iki 10 000 metų tradicijas turinčio fermentuoto grūdų gėrimo (alaus) darymo eigą ir kažkiek pajausti sklandančią protėvių dvasią. Šio pirmapradžio, senolių rakanduose daromo, iš vasarvidžio pievų, pelkių ir miškų nuskintais augalais gardinto alaus degustuoti kasdien nepavyks. Tačiau šios šventės dalyviai turės progą susipažinti su alaus darymu ir, šiam subrendus, tapti vienais iš nedaugelio, galėsiančių paragauti ypatingo ir reto alaus. Šį išskirtinį alų darys ir pristatymą ves Pilialaukio aludaris Artūras. Pasak jo, šis alus yra daromas, ne verdamas, išlaikant tradicijas tų laikų, kai didelių virimui skirtų indų tiesiog nebuvo. Šventės metu alus bus daromas mediniuose induose, kaimuose vadinamais rykais arba rakandais, kuriuose salyklas bus salinamas, o po to ir tekinamas karštu vandeniu. Salinimo metu atšalęs salyklo ir vandens mišinys bus pašildomas senoviniu būdu – lauže įkaitintais akmenimis. Pasak aludario Artūro, Joninių garbei alus bus daromas su daug žolių, šakelių – tai leis jį vadinti griutu, kai alaus skonis išgaunamas ne tik dėl salyklo bei apynių, bet ir žolių. Pristatymo metu dalyviams, prisidėjusiems prie proceso, bus įteikti sertifikatai, kurie suteiks galimybę per Žolinę (rugpjūčio 15 d.) paragauti ir pavaišinti savo draugus per Jonines darytu alumi.

Naktišokiai ir „Poliarizuoti stiklai“

Joninių naktį vainikuos visų laikų jos didenybė – Muzika, kurią dovanos muzikantai iš Vilkaviškio – „Senas archyvas“ ir legendiniai medinio roko atstovai ir kūrėjai – „Poliarizuoti stiklai“. Ši, viena iš nedaugelio Lietuvos pramoginės muzikos grupių, vadinantys save PLANETA, yra legendinės dainos „Medžiai be lapų“ autoriai. Grupės „Poliarizuoti stiklai“ muzikantai – Šarūnas Mačiulis, Viktoras Beriozovas, Jonas Vasilevičius, Arvydas Skernevičius ir Eugenijus Pugačiukas savo entuziastinga atliekama muzika įkvėps visus svečius surinkti visas šios trumpiausios nakties dangaus žvaigždes.

Mažiausieji Joninių dalyviai šventės metu ieškos stebuklingo paparčio žiedo, jodinės arkliuku, dalyvaus rungtyse, ragaus blynų ir žolelių arbatos.

Joninių laužo ugnis PILIALAUKYJE užges 2 val., tuomet visi svečiai, pajautę artimesnį ryšį su gamta ir protėviais, skubės namo.

Kviečiame į nemokamą Joninių šventę restorane „Pilialaukis“, adresu: Galvės g. 120, Užukampio km., Trakų r. Daugiau informacijos: http://alausnamai.lt/restoranai/pilialaukis/.

Organizatorių informacija

Viešojoje erdvėje pasirodžius diskusijai dėl Trakų valdininkų korupcijos bylos eigos, svarstymų, kad byla užtruko ilgiau nei kitos bylos, o nuteistiesiems skirtos bausmės per švelnios, pateikiame bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos trumpą komentarą.

• Bylą sudaro 39 tomai (vienas tomas – daugiau kaip 200 lapų).
• Bylos nagrinėjimo metu buvo apklausiami nuteistieji, daug liudytojų. Gynėjai nuolat teikė įvairius prašymus ištirti papildomas aplinkybes.
• Byloje 2015 m. kovo 6 d. buvo skelbiama pertrauka, nes nuteistasis Vytautas Petkevičius vėl buvo išrinktas į Trakų rajono savivaldybės tarybą ir turėjo neliečiamumo statusą. Buvo laukiama, kada bus surengtas pirmas savivaldybės tarybos posėdis, ir nuo to laiko tarybos nariui Vytautui Petkevičiui neliečiamumo statusas nebegalios. Be to, Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija sprendė klausimą dėl rinkimų rezultatų panaikinimo Trakų rajono savivaldybėje. Todėl bylos nagrinėjimas buvo nukeltas į rudenį.
• 2016 m. buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, nes nagrinėjamoje byloje nebuvo pateiktų išslaptintų operatyvinės veiklos subjekto (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimo tarnybos Vilniaus valdybos) pažymų dėl operatyvinio tyrimo pradėjimo, pranešimų (pagrindžiančių operatyvinio tyrimo metu surinktų duomenų teisėtumą), pagal kurių duomenis buvo parengti Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo teikimai.

Kodėl Lietuvos apeliacinis teismas sušvelnino bausmę?

 Nagrinėjamoje byloje buvo paduota aštuoniolika apeliacinių skundų dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžio.

1. Apeliantai skunduose neigė nuteistųjų kaltę ir prašė juos išteisinti.
2. Teisėjų kolegija išteisino Trakų rajono savivaldybės administracijos Finansų skyriaus vedėją Danę Rudelienę, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
3. Nuteistiesiems – Trakų rajono savivaldybės merui Vytautui Petkevičiui, jo pavaduotojui Sauliui Raščiauskui ir Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriui Leonardui Karnilai – buvo paskirtos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu.
4. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kriminalinė bausmė negali būti laikoma kerštu dėl padarytų nusikaltimų arba įrankiu priversti kaltininkus pripažinti juos padarius. Be to, skiriant bausmes ir jas individualizuojant buvo atsižvelgta į tai, kad praėjo pakankamas laiko tarpas nuo nusikaltimų padarymo pradžios, jų ištyrimo, bylos nagrinėjimas užsitęsė daugiau kaip devynerius metus, per kuriuos nuteistieji Leonardas Karnila, Saulius Raščiauskas ir Vytautas Petkevičius nepadarė kitų nusikalstamų veikų, o tai rodo, kad pats procesas atliko prevencinę funkciją.
5. Taip pat teisėjų kolegija atsižvelgė tiek į tarptautinę, tiek į nacionalinę teisę, kurioje pripažįstama, kad bausmės mažinimas ar vien tik pripažinimas kaltu praėjus ilgam laiko tarpui po nusikaltimų padarymo yra pagrindinės ir tinkamos priemonės bausmės tikslams pasiekti.
6. Nuteistiesiems Leonardui Karnilai, Sauliui Raščiauskui ir Vytautui Petkevičiui buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau jų

   Saulius Raščiauskas

   vykdymas buvo atidėtas su sąlyga, kad jie laikysis paskirtų teismo įpareigojimų. Priešingu atveju jie turės atlikti realią laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje. Bausmės vykdymo atidėjimas nuteistiesiems negalėjo būti taikytas pirmosios instancijos teisme, nes tai leidžiantis įstatymo pakeitimas įsigaliojo tik 2015 m. kovo 24 d. Šiems asmenims paskirtos ir baudžiamojo poveikio priemonės: sumokėti apie 941 euro įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

7. Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylos medžiagoje nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog Vytautui Petkevičiui, Leonardui Karnilai ir Sauliui Raščiauskui paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai nebūtų pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Priešingai, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų izoliavimas nuo visuomenės neišvengiamai turėtų neigiamos įtakos jų socialiniams ryšiams, nenutrūkstamai nuteistųjų darbinei veiklai.

Vilma Budėnienė,

Lietuvos apeliacinio teismo atstovė spaudai

Romantiškas džiazo vakaras šimtamečiame Užutrakio dvare – visada geras pasirinkimas. O rinktis verta, nes festivalis „Užutrakio vakarai“ liepos 23 dieną kviečia į koncertą „Mergina iš Ipanemos“, kuris skambės prancūziškos dvasios kupino Užutrakio dvaro parko erdvėje.

Džiazo klasika – legendinė  brazilų bosanova „Mergina iš Ipanemos“ tapo koncerto leitmotyvu neatsitiktinai. Tai buvo idée fixe, kuri subūrė atlikėjus iš JAV ir Lietuvos bendram projektui. Tad  Minns Jazz Quintet (JAV- Lietuva) šiame projekte kvies pasiklausyti  džiazo standartų bei originalių atlikėjų kompozicijų. Juos atliks  Simona (vokalas) ir Dorsey(trombonas) Minns iš Bostono bei  Arnoldas Gurinavičius (klavišiniai), Viktoras Labanauskas (kontrabosas), Saulius Astrauskas (perkusija).

Tačiau Užutrakio erdvėse skambės ne tik klasikinis džiazas. Išgirsime savitą džiazo ir roko dermę.   Pasak vieno iš šio projekto sumanytojų S. Astrausko, tai viena iš susibūrusios grupės improvizacijos krypčių. Įdomu, o gal ir netikėta – ji bus ir lietuviška, ir amerikietiška. Simona ir Dorsey Minns pažers amerikietiško stiliaus roko ritmų, nuskambės ir lietuvių liaudies dainos „Rūta žalioji“ džiazinė interpretacija.

Programos autoriai neslapukavo ir pravėrė kūrybinės virtuvės užkulisius: tam ir susiburta, kad koncertas skambėtų kitaip, dar negirdėtai ir netikėtai.

Simona ir Dorsey Minns – muzikantų šeima, gyvenanti Bostone. Pora koncertuoja su judviejų vadovaujamu džiazo kvintetu „Minns Quintet“, kuriam abu aranžuoja ir kuria kompozicijas. Pora antri metai vykdo JAV ambasados remiamą projektą Lietuvoje „Jazz Education Seminar“. Jo metu ir susikirto keliai su lietuvių muzikantais. Taip gimė bendras projektas.

Minns po džiazo vokalo bakalauro baigė ir šiuolaikinės kompozicijos bei prodiusavimo studijas Berklio muzikos koledže Bostone, JAV.  Šiuo metu Simona vadovauja savo šiuolaikinio teatro kompanijai „Syntheater“, dėsto Berklio muzikos koledže vienoje iš programų bei koncertuoja su džiazo grupe. D. Minns šiais metais baigė studijas Berklio muzikos koledže, kuriame įgijo du – trombono bei kompozicijos kino filmams bakalauro laipsnius. Dorsey aktyviai koncertuoja su įvairiomis grupėmis Bostone, dirba kaip įrašų sesijų trombonininkas bei vadovauja savo grupei „Jazz Ethics“. Nuo šių metų rudens pora planuoja  tęsti muzikinę karjerą Los Andžele, Kalifornijoje.

Bendrame projekte grojantys muzikantai A. Gurinavičius, V. Labanauskas, S. Astrauskas gerai žinomi ir kaip atskiri atlikėjai, ir kaip „Jazz Clasic Trio“.

Koncertas vyks liepos 23 dieną, 19 val.  Užutrakio dvaro sodyboje. Bilietų galima įsigyti www.bilietai.lt  ir prieš koncertą.

Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba, Trakų rajono savivaldybė.  Festivalio globėja –  Trakų rajono savivaldybės merė Edita Rudelienė.

Festivalio „Užutrakio vakarai“ informacija