Norėtųsi tame tekste, kurį sudėti įpareigojo „Trakų žemės“ skaitytojai, su kuriais bendrauju kiekvieną penktadienį,panaudoti kietą jų (lentvariečių) kalbą. Bet mandagumas neleidžia.Tiek to. Užtenka liaudies faktų,o ir paskutinio Kęstučio Petkūno rašinio apie Lentvario grafų Tiškevičių rūmų ir Andrė parko organizuotą merdą. Taigi, ta tema su gerbiamu Kęstučiu rašėme daug ir daug kartų. Praktiškos reakcijos-nulis-kablelis-nulis, nors yra, tarkime, pogrindyje veikianti paveldo bedantė kontora, o ir visuomeninė organizacija, o ir Lentvario jaunųjų brigada, vis gelbėjanti prancūzo Andrė kūrybą. Ir t.t. gaunantys solidžius atlygius už „meilę Lietuvai.“ Šiek tiek pasikartosiu.
1957 metais minėtose rūmuose įsikūrė Lentvario kilimų ištakos. Vėliau rūmus fabrikas renovavo ir įtaisė jame savo protingą, kūrybingą administraciją. Galima sakyti, Lentvario madonos istorija Anapilyje buvo laiminga. Ir visi ten įsikūrė Tiškevičiai šypsojosi. Norite tikėkite, norite ne. Bet čia į Respubliką iš Aukščiausiosios tarybos Vilniaus namų atėjo kita madona, vardu Laisvė, kuriai reikėjo valdžios ūkiško požiūrio. Jo pristygo laisvai Kilimų fabriko vadovybei -ir ypač ne lentvariečiui Kęstučiui Daukšiui-pardavusiam rūmus nevykusiam verslininkui Laimučiui Pinkevičiui. Taigi, šiandien žiūrime, ką turime. O turime rūmų griūtį ir Andrė parko dūlėjimą. Tai kam, brangieji, nervingai toliau seiliotis, nes čia lentvariečiai pastebi, jog pagrindinė kaltė dėl to, kad toje vietoje siaučia vandalai, neša (teisininkų kalba) leidę taip elgtis kapitalistui Laimučiui Pinkevičiui ir apskritai visiems to luomo asmenims šventame Trakų regione.
Jonas POČEPAVIČIUS, Lentvaris